Senelis man paliko laikrodį. Na, gerai, nepaliko, aš jį pavogiau. Slapčia įsidėjau į mažą kišenaitę ir parbėgau namo. Ta naktis buvo nemaloni. Švelniai tariant. Buvo vėlu, gal vidurnaktis, į namus įbėgo (jei galima pavadinti bėgimu greitą ėjimą pasiramsčiuojant lazda) močiutė.

- Vaikai… Eikit… - sušnopavo uždususi. Senelis gulėjo savo namų koridoriuje. Jo didelis pilvas buvo toks neproporcingas liaunoms kojoms!.. Gan greitai - greitosios žiburiai, barnis su kaimyne dėl ant bendro keliuko paliktos mašinos, tiesi linija iš atvažiavusios tetos aparato…

Kiti žiburiai. Pusamžiai treninguoti vyrai, spaudžiantys man ranką. Nuo jų tvoskė pigiu alum. Pirmiausiai - pasipiktinau, vėliau, gerokai vėliau, susimąsčiau, o kuo tvokstų nuo manęs, jei aš per naktį budėčiau, laukdama, kol kas nors numirs. Jei nuo mano apdorotų lavonų skaičiaus priklausytų , kiek būrelių galės lankyti mano vaikai…

Vyrai nuima nuo senelio paklodę su mėlynom gėlytėm kraštuose, greičiausiai, aš pati ją atnešiau. Nusega laikrodį ir padeda prie užpūstos grabnyčios. Krikštatėvis mane aprėkė:

- Gal bent grabnyčią uždegsi, nežiūrėjus kaip ožka?! - o aš tik lemenau, kad iki šiol dar niekas nemirė ant mano rankų…

Ir tada tas laikrodis. Senelis norėjo, kad pasiimčiau patalynės komplektus, antklodes, moteriškei pritinkančius daiktus, bet… Aš pavogiau jo laikrodį. Jis nebuvo tas senelis, kurį matome amerikietiškuose filmuose, pilnas jausmų ir nuolat juos demonstruojantis. Ar bent jau filmo, šiuo atveju gyvenimo pabaigoje. Tačiau jis buvo mano senelis, mokęs mane važiuoti dviračiu, pasakojęs apie karą, bites… Argi galėjau leisti, kad tie treninguoti vyrai jį taip lengvai išneštų ne tik iš koridoriaus, bet ir iš mano gyvenimo? Žinoma, ne. Laikrodžio niekas nepasigedo. Giminaičiai buvo per dau susirūpinę žemės ir namo dalybomis.

Laidotuvės buvo karštą liepos pradžios dieną. Saulė kepino giminaičius jų sintetiniuose rūbuose, kartu su sintetiniu liūdesiu ir ašaromis. Stovėdama atokiau aš visą laiką kišenėje spaudžiau tą laikrodį. Ir tik visiems nuėjus, nusirito ašara. Mano gedulas mėgsta vienatvę.

Tas laikrodis visada buvo su manim. Kai laikiau egzus Regitroj, kai vedžiau pirmoką Rugsėjo pirmąją, kai drebančiais pirštais grojau prieš auditoriją, kai pirmą kartą mylėjausi…

Vakar, kai ploviau indus iškrito peilis. Brolis:

- Kažkas ateis…

- Turbūt senelis. - Tik pasakiusi, suvokiau, ką pasakiau…

Šiandien buvau kapinėse. Nemėgstu tos vietos. Išrausiau mažą duobutę ant senelio kapo ir įdėjau laikrodį. Kai myli, turi mokėti paleisti.