Mano gatvėj dar girdisi žingsniai,
Nors draugai jau senokai išėjo.
Įkandin jiems žibintai dar linksi,
Išlydėdami juos. Gal nuo vėjo,

Gal nuo bąlančio rytmečio šukių
(Juk pažėrė jas pirmosios šalnos),
Įsidūko, ak kaip įsidūko...
Saulei tekant taip klykauja varnos.

Išrasoti jausmai sidabrėja.
Traukias ilgesiu uždaras langas.
Taip kas metai draugai mano ėjo,
Tokie kantrūs, tikri, tokie brangūs.

Rudenėjant, kai sutemos plaikstos,
Ir šešėlių beveik nesimato,
Aš jaučiu, liečia pirštai taip baikščiai
Rankas mano, ir skambčioja natos

Tų melodijų – jas kartu rinkom
Ir pritardavom joms užu stalo.
Viskas dingo, akimirką dingo...
Tik plaukai dar daugiau man išbalo.

Mano gatvėj vis girdisi žingsniai,
Jie nutolsta ir vėlei artėja.
Ir tie patys žibintai man linksi,
Šaukdami mano ilgesio vėją.