Zabeliutės niekur nereikėjo ieškoti. Kai pavasarį atvažiavo Jaras, rado ją namuose, bet sužinojo liūdną naujieną. Neseniai buvo palaidotas jos tėvas.
Zabeliutė nusiminusi, juoda skarytė ant galvos, bet pamačiusi Jarą, vis tiek maloniai nusišypsojo.
- Kaip gerai, kad atvažiavai, - paėmė ji Jarą už rankos ir nusivedė į stanciją, - bus nors kam pasiguosti. Niekas čia manęs neužjaučia, o pamotė varo iš namų. Bet gi tu sėskis. Atnešiu kai ko užkąsti. Tokį kelią važiavai, išalkai, o aš užgriuvau tave su savo bėdomis, - susigriebė Zabeliutė ir jau norėjo eiti, bet Jaras pats atsisėdo ir pasisodino šalia savęs Zabeliutę.
- Kaip ji drįsta, - iki pat širdies gilumos pasipiktino jis, - kaip ji gali išvaryti tave iš tikro tėvo namų? Ko gero ji dabar pati gali išlėkti iš čia, kai jau tėvo nebėra. Kas gi ji? Svetimas žmogus tuose namuose.
- Pasirodo, ne ji, o aš čia svetimas žmogus, - palingavo galva Zabeliutė, - ji čia dabar šeimininkė. Tu tik paklausyk, kas čia dedasi. Taigi, tėvas užrašė jai visą ūkį tuoj po vestuvių. Mano jau čia nieko nebėra, viskas jos vienos rankose. Ji dabar čia gaspadinė ir gaspadorius, ką nori, tą daro. Viena pati čia viešpatauja ir man čia niekas nepriklauso.
- Ar tikrai? Ar turi ji kokius dokumentus? Ar gali ji įrodyti, kad taip yra iš tikrųjų? Ką ji pati pliurpia, tai dar ne viskas, reikia dar geriau ištirti tą reikalą.
- Buvo, tikrino. Abu su broliu samdėm advokatą. Viskas teisėta, taip kad aš niekur negaliu skųstis.
- Na ir apsukri gyvatė. Susuko žmogui galvą, pasinaudojo jo silpnumu... Kaip gi jis nepagalvojo? Juk tokiu būdu visai paprastai ir jį patį galėjo išvyt iš namų.
- Na, su tėvu jau būtų kitaip. Jeigu jis matytų, kad jam gresia kažkas panašaus, gal galėtų užprotestuot tą savo dovanojimą ar ką. Šiaip ar taip jis gal dar galėtų ką nors daryti, o ką galiu aš? Broliui geriau pasisekė. Jis suskubo laiku, dar gyvam tėvui esant atsiimti savo dalį, o aš taip ir liksiu be nieko.
- Netiesa, tau irgi priklauso dalis, ji niekur nežuvo. Namuose, jeigu nesutariat, gali ir negyvent, bet dalį atiduot privalo. Ar nekalbėjot apie tai su advokatu?
- Čia jau tenka bylinėtis... Tam reikia pinigų, o aš jų neturiu.
- Jeigu nėra kam, tai gal aš galėčiau tau padėti? - trumpai pagalvojęs, pasiūlė Jaras. - Per vasarą mes su draugu dirbam jo kalvėje, neblogai uždirbam, galėčiau paremti pinigais. Juk reikia kažką daryti. Taip visko palikti negalima ir daryt reikia greitai. Paskui visokie užsisenėjimai, užgyvenimai ar dar koks velnias. Žodžiu, kad nebūtų per vėlu.
- Ačiū tau, Jarai, - net apsiverkė Zabeliutė, - mes dar taip mažai pažįstami, o tu man toks geras, rūpiniesi, nori padėti. Niekas man dar nepasiūlė jokios pagalbos.
- Yra už ką. Tu gi mano mamą nuo tokios baisios mirties išgelbėjai. Mes su mama liksim tau skolingi visą gyvenimą. Kaip nepadėti tau tavo bėdoje?
Šnekėdamiesi stancijoje, jie praleido beveik visą popietę. Jaras išvažiavo jau temstant ir namus pasiekė tik prieš vidurnaktį. Motina dar nemiegojo ir, išgirdusi kad į kiemą įvažiavo Jaras, uždegė šviesą.
Pastatęs dviratį ant prieklėčio, Jaras atėjo į pirkią.
- Ko, mama, nemiegi? - dar prie durų, nusivilkdamas švarką, paklausė Jaras.
- Tavęs laukiu. Ar valgysi?
- Paskui, - atsakė jis ir prisėdo prie motinos. - Ar dar nenori miego?
- Ne, išsimiegosiu, juk rytas dar toli, - moteriškė sudomino toks sūnaus klausimas. - Pasakok, kaip tau ten sekėsi? Ką taip ilgai veikei? Ar sužinojai kur Zabeliutė?
- Ji pati mane sutiko. Šiemet niekur nevažiavo tarnaut. Neseniai tėvą palaidojo...
- Sakyk tu man ... Tėvas numirė... - nustebo motina, - panašu, kad nebuvo labai senas. Kas gi jam buvo?
- Mirtis nežiūri ar senas, ar jaunas... Bet dar ne tokių dalykų išgirdau. Jeigu tikrai nenori miego, tai klausykis, papasakosiu.
Negesindami šviesos, prasėdėjo jie dar gerą valandą. Jaras pasakojo, o motina su dideliu susidomėjimu klausėsi.
- Prižadėjau aš jai padėt, bet, mama, pati žinai, jog kol kas pinigų aš neturiu, - baigė pasakojimą Jaras. - Gal mama turi? Tau  pinigų niekada netrūkdavo, tu kažkaip moki gyventi. Gal ir dabar atsirastų? Kai tik aš užsidirbsiu, tai tikrai atiduosiu. Mano supratimu, visus tuos reikalus reikia tvarkyti kaip galima greičiau. Negalima atidėlioti.
- Gerai, - ryžtingai pasakė motina, - tegu ieško advokato ir duoda į teismą. Pinigų užteks. Kai nuvažiuosi, taip ir pasakyk, o dabar, - pakilo nuo suolo, - einu pašildysiu vakarienę. Pavalgysim ir - miegot. Rytas protingesnis už vakarą... Man anksti keltis prie gyvulių, o tavęs laukia darbas kalvėje.
Važinėjo Jaras pas Zabeliutę visą pavasarį, lankė ir vasarai atėjus. Gavusi pinigus, Zabeliutė pamotę Lionę padavė į teismą, kad išieškotų iš jos priklausančią dalį, bet pamotė irgi nesnaudė.
Vietoj to, kad gražiuoju su podukra susitartų, ji važinėjo pas advokatus, tarėsi, kaip išlošti bylą.
Kartą atvažiavęs pas Zabeliutę ir, kaip paprastai pirmiau užėjęs į pirkią, Jaras pamatė besėdinčią savo buvusios simpatijos Zitos motiną ir Lionę. Jis labai nustebo, bet nepasimetė. Mandagiai su abiem pasisveikinęs, paklausė:
- O kur Zabeliutė?
- Turbūt stancijoje, - abejingai atsakė pamotė, bet Balnienės veidas iškart persimainė.