Sveiki.
Aš esu cinizmo pradininkas Lietuvoje. Ne, jeigu paprašytumėte pažymėjimo, aš jo neturėčiau, bet kol kas nors neįrodys priešingai, aš žadu tvirtai laikytis savo ankstesniojo teiginio. Kuo aš tai teigdamas remiuosi? Na, niekuomet nebuvau ir sąmoningai savęs nelaikiau teoretiku, todėl viskas, ką sakau ar rašau didžiąja dalimi paremta praktika.
Bet šiaip, manau, visuomenės neturėtų stebinti, jog aš apsiskelbiau kažkokiu tai cinizmo pradininku. Būta čia ko? Būta kultų, būta koalicijų, būta sektų, būta sekso... guru.
Ir žinote... Prieš išsiplėsdamas aš paprašysiu šiek tiek tolerancijos ir pakantumo. Taip, mes visi skubam ir lekiam, bijom ir negalim, vos išsėdim ir nekenčiam – aš tą puikiai suprantu ir kiek tai įmanoma, iš savo varpinės bandau vertint. Bet man, pavyzdžiui, dabar labai šalta, ir kol rašau dantys kalena maršus, o rankos bei kojos maskatuoja lyg žarnos be kaulų. Tas šaltis, ar jo pojūtis, persiduoda ir į smegenis, nes jaučiu, kaip mano mintys su emocijomis banguoja. Varžosi bangavimo srityje. Žaidžia bangynių.
Na gerai. Metas surimtėti. Ir šia proga aš pradėsiu nuo to, kad pagaliau radau tą daugumos išdainuotą, mažumos išpranašautą šviesą tunelio gale. Kaip aš ją apibūdinčiau? Žinote, žurnalistai, tikriausiai labiau kaip spragą sistemoje, nei kokį nors nežemiškai pakylėjantį potyrį. Identifikavau mūsų be proto į darbą/mokslą/šeimą įsisukusios visuomenės kasdienę veiklą, kuri vis kartojasi ir kartojasi, ir taip klojasi be galo kaip vieną didelę sistemą. Kol kas sekat mintį? O tada, tiesiog taip, sakyčiau, net, atsitiktinai, suradau joje spragą. Pirmoji asociacija, kurią sugebėjau išvesti su žodžiu „spraga“, buvo pabėgimas. Arba laisvė. Aš netgi keletą akimirkų tikrai tariausi atradęs išeitį iš sistemos. Taip, iš nuolatinio darbo ciklo, iš nesibaigiančių įsipareigojimų ir iš to begalinio, alinančio Sizifo darbo, kurį kiekvienas savaip realizuoja. Aš tariausi. Tačiau, norite tikėkite, norite ne, manęs būta pernelyg didelio vienišiaus, kad aš būčiau sau leidęs vienam pasinerti į visą tą net pernelyg maloniai svaiginantį pabėgimą. Perspektyva būti apgobtam tos šviesos tunelio gale mane atbaidė, nes aš iš karto kažkodėl įsivaizdavau spengiančią tylą joje. Ir nenorėjau savo venatve dalintis su tyla. Gaila, kad niekada nedirbau beprotnamyje...
Kažkurią čia naktį pakirdau iš miego ir tarsi suvokiau, o tarsi pajutau, kad žinau savo senai mirusios senelės telefono numerį. Bet žinau aš ne to numerio skaičių kombinaciją (nes jos seniausiai nebelikę mano trumpalaikės atminties bazėje), o žinau ir prisimenu būtent tą telefoną. Tai yra to telefono numerio, kurį rinkdavau, egzistavimą. Suprantate? Na tiesiog jaučiu tą telefoną kaip neginčijamo ryšio tarp jos ir manęs egzistavimą. Tarsi tai nebuvo tiesog elementarūs pasikalbėjimai vakarais apie orą bei sveikatą, o buvo mažyčiai mudviejų ryšio monumentai. Jie gal išliko, galbūt ne, bet jeigu ne, tai kaip tuomet mano sąmonė atsekė ryšį, kurį aš tą naktį pakirdęs pajutau taip aštriai ir ryškiai, tarsi būčiau gimęs su juo? Tarsi tai visuomet viduje buvus dalis manęs. Arba toks „bambagyslinis“ ryšys su tam tikra išorinės (o gal šiuo atveju – vidinės?) aplinkos dalimi – senele, kurios daugiau nebėra.
Hm, pagalvojau dabar, kad man stinga nuoseklumo ir žinokit na jau taip susinepatoginau... Čia dar labai tiktų keletas šiuolaikinių emocijos išraiškų formų virtualioje erdvėje – šypsenėlių. O tarp kitko! Manau, jog tai gali puikiai pasitarnauti kaip lieptas į kitą, bendravimo dimensija. Tuo pačiu persiprašau – šiuolaikinio bendravimo dimensiją. Ar yra skirtumas? O taip. Visų pirma bendraujant šiais laikais (čia aš komentuoju žiūrėdamas iš šono – tiek į save, tiek į kitus), dominuoja arba tylos viršvalandžiai arba pašnekesiai choru. Tai vienas tarška, žodžiais lipdamas ant kito, tai kitas. O jeigu vienas kalba, o kitas tyli, tada tas kitas automatiškai mintimis lipa šnekančiajam ant žodžų. Ant sąžinės. Ant sielos. Ant svajonių...
Per daug trinties tarp kūnų. Tame per daug prakaito, per daug taisyklių, per daug kažkokių, kartais net visai padorių tabu nepaisymo. Seksas tapo vos ne keksu, įsigijamu valgykloje prie kavos. Bet čia ne aš pats sugalvojau, tai man padiktuoja truputį besišypsantys veidai komunikacijos fakulteto valgykloje. Mintyse, bežiūrint, išplaukia dariniai: sienų dažymas ir seksas, fortepijonas ir seksas, psichologija ir seksas, lempa ir seksas, seksas ir seksas. O aš, pavyzdžiui, šiuo aspektu savo asmeniniame pasaulyje esu tundra. Bet tai jau neuri nieko bendro su ryškia balta šviesa tunelio gale.
Kažkas man teigė, esą mes gimę po laimės, gėrio ir harmonijos ženklais. Bet šiuo atveju vaizdas nugalėjo garsą, nes kol man tai sakė, aš lėtai akimis tyrinėjau pornografinį filmą. Ir gana įtaigų, tenka pripažinti. Jame skleidėsi tokios vienas kito pažinimo formos, apie kokias dailininkas tik pasvajoti galėtų tapydamas savo gyvenimo peizažą. Hm. Kartais toje, sakykime, kūnų bendrystėje tiek daug patoso. Būna, kad net prasideda paieškos. Čia, paskui čia, o gal kitą kartą čia, o poryt – va čia ir t.t. Darom funkciją. Ar seksas nūdienos pasaulyje įgavo funkciją? „Po darbo“, „po streso“, „prieš miegą“? Nuogas kūnas, bent jau teoriškai, neturėtų sujaudinti. Siela turėtų! Ech, jūs atleiskite man, ką? Nesuvaldau vaiko likučių savyje...
Darbininkėliai. Nešlovinu raudonųjų laikų, bet darbščiųjų bitučių vaizdas pro ofisų langus žiūrint iš lauko pusės taip pat neįkvepia. Žmonės dirba, tebūn, bet tik bedirbdami, rodos, viską savaip permano ir tatai darydami kitiems ant galvų neretai palipa. Ech... O kur žmogiškumas darbe? O gal geriau klausti, kur darbas žmogiškume? Bet ne pelnas. Darbas! Pareigos, atsakakomybės, baimė, gyvenimo realijos, kaprizai, snobai, snobas, snobizmas, sno. Vis dažniau ir dažniau pasigendu katarsio...
Va kas tiesiog puikiai atlieka savo funkciją, tai ekranai. Bet galbūt todėl, kad yra jau net ne žmoniška, bet tiesiog žvėriška paklausa? Yra rodomi filmai, judesiai, šiaip vaizdai ir visa tai – rijama. Kartais net be jokio rūšiavimo. Tai norisi pasiūlyti žmonėms truputį, na, pradėti rūšiuoti iš pradžių nuo šių dalykų, o ne nuo šiukšlių. Nes reikalinga pirmiausia prasivalyti vidų, kad pavyktų kaip reikiant to oro įkvėpti, kurį taip bandoma apsaugoti nuo teršalų. Juk jei viduje nėra sąlygų tam orui, tai kam jį saugot? Vis tiek kvėpuojame tuo, ką vidaus pavedimu išriaugėjame. Iškart po to kai pasiskaitome apie meilę ir ją įprasminame.
Kažkurią tai dieną mane senyvo amžiaus moteris troleibuse pavadinimo berniuku. Tiksliau kreipėsi į berniuką. Nes ji tą berniuką matė manyje (o gal aš čia ir susireikšminu, bet jei to nedaryčiau apskritai, tai ir šio teksto nebūtų, kas, savaime, gal irgi galiausiai išeitų tik į gerą). Pašiurpau truputį, bet tai parodžiau tik sau. Berniukas, pagalvojau. O kad... Aš tikrai nesupykčiau. Galėčiau ir dar švariau apsiskusti, kad mane šitaip pavadintų. Jei tai tik priartintų prie buvimo juo. Bet deja, ane? Tikrai mielai vėl palįsčiau po nežinomybės stogu. Nežinočiau nei kur, nei kaip, nei ką. Nesinori būti sistemos kokonu. Nesinori klausytis apie bejėgystę ir kaip įkyri uodega ją persekiojančio sakinio „tavęs laukia tas pats“ arba „su jumis vyksta lygiai tie patys dalykai“. Kur medus, kur lietus ir kur mano šokiai po medžiu? Fak, nu...
Viskas, apsisprendžiau. Nors ne, pala. Blynas... Net rūko nėra, nieko. Jokios paslapties, kai jos reikia. Aš pats tapau sfinsku, be paslapties, taip ilgai ieškojęs to kituose. Taip ilgai įtarinėjęs kitus... Kol šaudžiau akimis, kažkas nudžiovė mano batus, skirtus vaikščioti debesimis. O daugiau tokių man niekas nepadovanos. Tik ne šiame gyvenime. Bet visada yra viltis, žinoma. Kažkas, prisiskaitęs pasakų, ieškos laimės kokoso riešute, kažkas švęs Velykas taip stipriai, kad jo būste apsilankys net policija... Bet ta policija nebus eilinė gyvenimo avantiūra. Tai jau, sakyčiau, bus lyg ir tam tikras taškas. Nors prieš tai norėjau rašyti, kad policijos apsilankymas šiuo atveju atstotų tam Velykų megėjui Šventąją Dvasią...
Žinia, randu laiko pamedituoti čia pat, prie kompiuterio. Kaip ir daugelis kad esame įpratę. Kai kurie medituoja delfyje, kai kurie jutūbėje, dar kiti – raudonųjų žibintų kvartalo įkvėptuose tinklalapiuose. Ir šiaip aš apie tai net nesugebėčiau susimąstyti, bet tada kaip pamėkliški laivai vaiduokliai atitinkamuose filmuose mano galvoje iškyla prisiminimai apie nuostabų programuotoją, kuris visuomet man sutaisydavo kompiuterius. Nuo mažens. Ir man be galo apmaudu, kad dabar jo atminimas mano makaulėje iškyla kaip vaiduokliški laivų korpusai, vien todėl, jog programuotojo suvokimą (būtent to) mano sąmonėje gaubia mirtis. Jo nėra. Aš negaliu jam ištiesti rankos. Nebegaliu skambinti, nors po paraliais kaip man dabar to skambučio reikėtų! Ne kažkokiai, šiuo atveju, sumautai kursiokei dėl namų darbų ar prikvėpuotos ir pribezdėtos auditorijos, o būtent jam. Ar mane kas girdi? Vargu. Ar mato? O taip. Tik atsistok ne vietoj...
Ką daryti? Srėbti. Bent jau tai, ką pats palikai po savęs. Manau, kad bent jau artimiausiam šimtmečiui to tikrai užteks. Tie, kam paskaičius pastaruosius kelis sakinius atėjo į galvą mintis „pradėk nuo savęs, šūdžiau“, turiu įžulų patarimą: stokit į eilę, broliai ir sesės. Ir...
Likit sveiki.