Tokia naktis... Žvaigždėta, nebyli
Ir eina mėnuo savo šviesų kelią.
Jau renkasi naktigonei visi –
Liepsnoja laužas, nes rasa juk gelia,

O ir sėdėt kartu visiems smagiau.
Ir nutikimai paskui vienas kitą
Suskamba tyloje, o jau paskiau
Juodi šešėliai tyloje matyti.

Širdis sustoja, darosi baisu
Ir šiurpas eina visu tavo kūnu...
O kad tai buvo viskas iš tiesų
Nenori patikėt, net šitaip būna...

Sužvengia juodbėriai tylioj nakty,
Kramsnodami rasotą sodrią žolę.
Tas laikas bėga sparčiai nebūtin,
Žvelgi į protėvių audringą tolį:

Ir kerdžius senas, broliai keturi,
Ir piemenys, kurie bandas čia ganė,
Staiga šviesioj nakty kartu visi
Žmogaus išgirdo balsą, bet pamanė –

Jiems pasigirdo: – čia tuoj atsivers
Didžiulis ežeras, iš čia keliaukit!
Mažai kas patikėjo. Gal pravers
Bent atsargumas? O kaip stipriai traukia

Išgirsti šią istoriją greičiau.:.
Dalis jų patikėję paskubėjo
Žalias palikti pievas. Nežinau,
Ką likę jautė. Juk neklausi vėjo

Kas gi nutiko tąnakt pagaliau...
Pratrūkus žemė vandeniu raudojo –
Bangavo, šurmuliavo ir paskiau
Pavirto ežeru tiesiog po kojom.

Tada daug žuvo... O vanduo sraunus
Vis veržėsi platyn. Srovė pagavo
Ne vieną kūną. Liejos per kraštus,
Ir viską priglaudė į glėbį savo.

Išgirdo kerdžius cypsintį kažką –
Balsu sušuko: vargšas tas vištytis!
Nurimo didžios bangos ir tada
Pakrantėje nustojo jos blaškytis.

Ištartas žodis, virtęs jau vardu,
Pakrikštijo užaugusį miestelį.
Dabar abu su ežeru kartu
Drauge su sauluže kas rytą kelias.