Aš taip norėčiau išsipasakot
Ne apie liūdesį, ne apie mirtį,
O apie tai, kaip ant gyvenimo tako
Jau senokai pamečiau savo širdį.

Ji išskrido pro mažas dureles,
Nukrito ant smėlėto kelio
Ir nubėgo paskui akis mielas.
Vis dar bėga. Nėra tam galo.

Bet mintys apie jį sušildo mano sielą,
Vėl ir vėl laukiu, norėdama pamatyt jį.
Sapnuoju jo akis, kurios tokios mielos,
Kurios nuo manęs neapsakomai toli.

Aš žinau, kad nesutiksiu jo,
Kad meilė numirs neišsipildžius.
Bet negaliu nustoti svajot.
Ašara palieka mano vyzdžius.