.
     Lyja, todėl sėdžiu namuose ir redaguoju. Tas redagavimas – kaip bėgimas ratu, vargsti vargsti, o galo nesimato.
     Ir vėl tas bėgimas...
     Ne, bėgimas man iš tiesų patinka, tik imu šiek tiek nerimauti matydama, kad tai mane persekioja visur. Ir net nėra prasmės bandyti nuo to pasprukti – juk tokiu atveju vėl tektų bėgti. Pradedu įtarti, kad bebėgdama ir numirsiu. Arba priešingai – nebėgdama. Vienas iš dviejų. Tikrai.
     Va, prieš kelias dienas draugas pasigyrė, jog nusipirko H. Murakamio knygą apie bėgimą. Susidomėjau ir aš. Na, kad Murakamis kasdien bėga po dešimt kilometrų, jau seniai žinojau (juk tik todėl ir pati tai darau), bet kad jis bėga maratonus – tai jau tikrai nustebino. Pataikė man tiesiai į dvasinį orgazmą sukeliantį tašką.
     Apie knygą papasakojau ir vyrui, tai jis pasamprotavo: „Kas čia su visais tais rašytojais – va, ir šitas, ir Garpas...“ (Mat vasarą jis įveikė J. Irvingo romaną, kur herojus buvo rašytojas ir kasdien bėgiojo.) Manau, galėjo tame sąraše ir mane paminėti, bet ne, visų pirštai juk linksta į save. Sako: „Gal aš irgi greitai rašytoju tapsiu?“ Ot nusišnekėjo! Kaip jis gali tapti rašytoju – rašytojai tampa bėgikais, o ne atvirkščiai. Tad bėgiok, žmogeli, nebėgiojęs, romano tu neparašysi, nebent savo biografiją gali išstenėti, ne daugiau.
     Va, kaip tik šiuo metu jis tokią biografiją skaito – Christopher McDougall „Gimęs bėgti“ – žymaus bėgiko pasakojimas apie bėgimą ir save. Ten rašoma ir apie tai, kad taip vadinami chia grūdai iš Pietų Amerikos daro stebuklus – jų privalgęs gali nors ir kasdien maratoną nubėgti. Tuos grūdus kaip vartingiausią dovaną žmonės nešdavo net karaliui. Kągi, vyras apie tai kalbėjo su tokia palaima veide, kad kitą dieną nepagailėjau dvišimtinės ir grįžusi namo su chia pilnu maišiuku lyg karaliui įteikiau jam į rankas: „Va, čia tau, kad per miškus ir kalnus bėgtum.“ Akys tiesiog sužibo: „Tai gal dabar ir treniruotis nebereikės?“ Gal...
     Tiesą pasakius, nelabai suprantu, kur jis dar ruošiasi bėgti – juk praeitą pavasarį sėkmingai įveikė Nordmarka miškų maratoną, rudenį neįtikėtinai gerai kalnuose prabėgo Super Birkebeiner, o dar po kelių savaičių švytėdamas grįžo iš Oslos Bratteste. Kas dar belieka? Juk pats pasakė, kad nesiruošia prasidėti su tradiciniais maratonais, kur bėgama miestų gatvėmis. Tiesa, esama ir daugiau beprotybių, pavyzdžiui, bėgimas nuo Trondheimo iki Oslo. Bet...
     Na, gali būti, kad vyras irgi mirs bėgdamas. Arba atvirkščiai. Vienas iš dviejų.