Visi eilėraščiai, kuriuos parašysiu,
Turės po dalį manęs.
Aš nieko už juos neprašysiu,
Tik nuimt sunkias grandines,

Kurios neleidžia man kvėpuoti,
Neleidžia išleisti minčių.
Virpu lyg daužomas luotas,
Bet nieko nejaučiu.

Nejaučiu nieko, tik geliantį šaltį,
Kuris nepaleidžia manęs.
Tegul ateina baimės ir kaltės
Ir tesuriša tas grandines.

Nesugebu nieko norėti,
Nesugebu atplėšti akių.
Mano akys pavargo žiūrėti
Į tai, kuo tikėjau ir kuo dar tikiu.