Ji kas vakarą dainuoja susirinkusiems,
Kurių veidai skendi cigarų dūmuose.
Ryte ji eina namo, aidi jos žingsniai,
Sunkesni už širdies šaltumą.

Ji kažkada jam pasakė garsiai,
Kad jį myli taip, kaip nieko nemylėjo.
Jo muzika pritaria jos balsui
Kaip lakštingalos dainai liūdnas vėjas.

Prieš užmigdama ji mato jo veidą,
Nors žino, kad jis tuo metu ūžia.
Skamba pinigai, aštrūs lyg ledas.
Šokyje sukasi jis su draugužėm.

Jis tik paprastas kabareto muzikantas,
Ji - nevertinama liūdna dainininkė.
Kiekvieną vakarą juos sujungia natos,
Bet nėra nieko skirtingesnio nei jų mintys.