Jau kad preš frontų svietas gėrē
Keturiāsdešim ketvirtais!
Uzbonus faunēs tās nustvėrį
Tai pyłā Bakui, kad inkaist

Jā plikē... net ragan par viršų,
Ar dievā koserēn stačiai.
Ā ānas, biesas asimiřšįs,
Kedenā –  vienų ypačiai, –

Ale ne faunį klaidžiaakį –
Letuvį laibų nā Kriaunų,
Ar nā Zibolių – teip man‘ sakē...
Jau kad isrietus – pamenu!                

Nā šitā – poryk man‘ – paplitus
Mēlynanosių padeřmē,
Insūnijus, kitus apspitus,
Kaũni ir Skuodi giminē.                          

Ir kur tu beisi – rasì noOSį
Tākių vā keliā vidury.
Kal‘  klaĩki šiteipās? – galvosi.
Ale susgaudyt‘ tai gali:

Taigi Ālimpā, Žemēs genai,
Nā Nagasakiā debesių
Až metų gavį dozį vienų,
Prigimdē nosių tiek baisių.

Kur dainās, kur jākai, aitynēs,
Išdaigās kur linksmai girtų?
Skrepłėti vien balsai, peštynēs, –
Priryt‘ linksmybių apspjautų.                        

Ā Nojus gėrē – nepražuvā,
A gėrē žmonēs ir dēvai,
Kai karā šungrybiā nekliuvā...
– Kaďgi tei būt... Primelavai.    

Pastabos.
Žalininkiškai (rākiškėnų).  Tarmės nėra sustingusios kur nors Baranausko, Stanevičiaus laikais. Kaip ir bendrinė, jos pasipildo „moderniškais“ žodžiais. Dabar greičiau sakys „faunēs“, o ne „paunēs“. Bakchas – per sunku, bus Bakas.  Taip pat tarmės daug gražaus ir praranda.
Dėl pragaištingos bendrinės k. įtakos gali būti netikslumų. Ir dėl neištobulintos rašybos. Čia stengtasi pasiekti, kad kitatarmis galėtų bent suprasti, kaip ši tarmė išties skamba, pakenčiamai paskaitytų balsu.
Kiek mačiau, žemaitiškai rašantys to nepasiekia – paskaityti jų tekstus gali tik žemaičiai arba gerokai žemaičių prisiklausę. Reikia tobulinti tarmių rašybas, kad nedaug paaiškinus galėtume tikrą skambesį įsivaizduoti.

Ą, ę, į, ų, ā, ē – ilgieji. Žalininkų balsiai ne 2-jų, o 3-jų ilgumų, dėl įvairavimų kebloka tai pažymėti.
                         Pvz.,  juokai –  jākai – ā pusilgis, nekenks ir ilgas. Ne visi vienodai ištaria, kartais–ir    gretimų  sodybų gyventojai.
                         Čia  žymėta, kur kitatarmis gali klysti.   Apskritai, būdingas balsių ilginimas.
                          Ilguosius garsus reikia žymėti raidėmis  ą,  ę,  į,  ų  ten, kur tai daroma         bendrinėje      
                          kalboje.  Tokio rašto pagrindą žinome, tas pagrindas visiškai galioja ir tarmėse. Taip
                          parašytas tekstas kitatarmiui skaitytojui iškart daug aiškesnis, ir ilgumas parodomas.
                          Jei bendrinėje garsas ilgas, o tarmėje trumpas, tai ir rašyti trumpąją.

l‘, n‘, r‘, t‘  –        minkštai; ir kitur būdingas minkštumas. Taip jau mačiau žymint. Negražu, kad taip žymint  
                          žodžio vidury tarpas atsiranda. Galima būtų naudoti, pvz.,  Ň,  ř, Ĭ , ď.  Žymėti kartais
                           būtina: „priryt“ reiškia  „prirytų“, o „priryt‘ “ –  „priryti“.
                          
Ł, ł           –        kietai, kai kur pravartu pažymėti.
_  ( a, I )   –       kirčio vieta.



VERTIMAS

.      Aukštaitiška baladė

O tai prieš frontą žmonės gėrė
Keturiasdešimt ketvirtais!
Ąsočius faunės nusitvėrę
Tai pylė Bakchui, kad įkaist

Jo plikė... net pervirš – į ragą,
Ar dievo koserėn stačiai.
O tas, pauostęs velnio nagą,
Kedeno vieną ypačiai,

Tiktai ne faunę klaidžiaakę –
Lietuvę laibą nuo Kriaunų,
Ar nuo Zibolių – taip man sakė.
Lenktas jos formas pats menu.

Iš to – sakyk tu man – paplitus
Mėlynanosių padermė,
Įsūnijus, kitus apspitus,
Vienodai Skuode ir Kaune.

Ir kur beeisi, noOSis rasis
Štai šitokia tavam kely.
Kodėl tokia klaiki? Gerasis!
Čia vieną tiesą semt gali:

Taigi Olimpo, Žemės genai,
Nuo Nagasakio debesų
Už metų gavę dozę vieną,
Tiek metų mėlo, kad baisu.

Kur dainos, juokas, kur eitynės,
Išdaigos kur linksmai girtų?
Skreplėti vien balsai, peštynės,
Viltis džiaugsmelių prišnerkštų.

O Nojus gėrė – nepražuvo,
O gėrė žmonės ir dievai,
Kol karo šungrybio nekliuvo...
– Kadgi taip būt... Bet melavai.    


Palikta aukštaitizmų – koloritui išlaikyti.