Įpusėja ruduo. Paukščių trikampiai vis aukščiau žemės. Rodosi, tuoj nupjaus kokio aukštesnio medžio viršūnę. Diena klimpsta vis gilyn į nakties tamsos liūną. O likusi, jos šviesioji dalelytė išmirkyta šaltame lietaus vandenyje. Pėda už pėdelės artinasi žiema.
  Senoje sodyboje medžių lapų krūvoje įsitaiso adatėlių nešiotojas – ežiukas. Dirvos arimo pakraštyje krusteli žemės grumstelis ir ima kilti juodas kauburėlis. Tai kurmis darbuojasi. Klevas niekaip neapsisprendžia, kada baigti mesti lapus. Nėra ko pasiklausti, mat uosis aklas, o ąžuolas labai senas ir dažnai snaudžia.
   Staiga trinkteli perkūnas. Žaibas perplėšia rūko paklodę aštriu ugniniu kardu. Kurmis baisiausiai supyksta, kad jo tuneliukai vėl užbyra žeme. Iškiša galvą iš landos ir savo neregio akelėm nori pažvelgti į tą piktadarį, sugadinusį sunkų darbą. Nieko jis neišvysta, tik pajaučia, kad pro šalį čiuožia medžio lapas. Giliai įkvėpia kvapo ir atpažįsta saldųjį karpytąjį klevo lapą. Vadinasi čia auga klevas. Įpykęs sušunka kiemo galiūnui:
– Ko čia gadini mano tunelius?
– Nesuprantu, kodėl širsti, – jam ramiai atsako medis.
– Negana trepsi savo kreivomis šaknimis, dar ir meluoti bandai, – murma kurmis.
– Dabar suprantu, apie ką tu, – palinguoja šakomis klevas.
– Tai perkūnas savo ratus po dangų varinėja ir tau darbą trukdo, – šypteli.
Aklasis tunelių kasėjas stveriasi už galvos ir šūkteli, kad artinasi šalta žiema. Jis nebeleidžia laiko vėjais, skuba gilinti savo koridorius. Kurmiarausių kauburėliai iškyla vis aukštesni ir aukštesni. Klevas šnarėdamas nubirina paskutinius savo gelsvuosius lapus tiesiai sau po kojom. Pro šalį prabėga cypaudamos pilkosios pelytės. Traukia jos arčiau žmogaus ir maisto.
Tikriausia nuo pelyčių sukelto triukšmo pabunda ąžuolas. Tingiai žvelgia į sodybos kiemą. Krūpteli. Išsigąsta jo viršūnėje tupinčios varnos ir ima garsiai karksėti. Ne, ne iš baimės krūpteli senolis ąžuolas. Jo akys pamato didžiulius kurmiarausių kupstus, po klevu lapų paklodę. O ir varnos rėkia ne iš išgąsčio. Visi ženklai pranašauja šaltą žiemą, prastą orą. Gerai dar, kad perkūnas sugriaudė viduryje rudens  – atgabens žiemą ne vieną maišą sniego.
  Pasikloja ir ąžuolas lapų paklodę ant savo šaknų. Visi kas gyvas pasiruošia šaltai, giliai ir ankstyvai žiemai. Gerai, kai gali naudotis šimtamete gamtos patirtim ir nuojauta....