Išbučiuoju veidus vaikų,
Galveles, pėdeles ir išaugtus rūbus –
Jų dar kvapas juose neišblanko.
Vis rečiau juos matau –
Jie jau glosto kitus –
Galveles, pėdeles ir išaugtus rūbus.
Ilgesys – ne, ne jis! Tai širdies virpesys
Gaudo žodį, akis ir rankas.
Prisiliest mintimis,
Išbučiuoti viltis, jų kelius numazgoti ašarom…
Tik šviesus spindulys
Akyse nuramins, kai pamačius
Apšviečia džiaugsmas.
Galveles , pėdeles ir išaugtus rūbus
Išdžiovina nuo ašarų skausmo.
Ilgesys vis brandins, tarsi medžio vaisius -
Raudonuojančius toly…ir akys…
Prisitaiko matyt, tik toli ir ne syk
Ant sparnų jų žingsnius tarsi paukštis meilė aplanko.
Tik maldoj naktyje glosto vėl galveles
Ir sūpuoja šauksmą begarsį…
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2012-11-14 19:05:00
turbūt motiniškas
nes tėvui ne ilgesys svarbu
o didžiuotis savo vaiku
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2012-11-10 16:10:01
Ilgesys... Iš kartos į kartą...
Vartotojas (-a): šaltuona
Sukurta: 2012-11-10 15:39:58
Širdies kalbėjimas, meilės tąsa-
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-11-10 15:23:11
Gražūs, stiprūs ir subrandinti jausmai.