Netikėta žinutė vėl sujaukė įprastą būtį,
Tarsi prievaizdas raukos pamišęs dangus,
Rudens pranašai viešpatauja, keista suirutė
Laiko pirštais paženklina mūsų namus.
Akių duburiuos tirpsta laukimo minutės,
Lūžta nuojautų strėlės
Į kasdienybės nukaltus šarvus.
Kas rytoj, jeigu šiandien vėl sutemoj budim,
Išdalinę ateiviams paguodos žodžius.
Dar ne viskas, jei sprogsta tikėjimo minos,
O po kojom suvirpa bedugnių gelmė.
Spinduliuoja ir šildo akimirkos. Vingiuos
užkoduota gyvena tiesa kaip versmė.