Aš ir mano mažoji pusseserė Ieva gulėjome minkštoje, nuo mūsų kūnų sušilusioje lovoje. Kažkur už durų girdėjosi garsios tėvų šnekos prie stalo, bet aš vis vien ramiai sau mąsčiau, o mažoji, prisiglaudusi prie manęs, regis, miegojo. Tačiau tylioje tamsoje ji netikėtai prabilo:
– Kas čia? Čia tas kur šviečia? Vabalas... — parodė pirštu į langą.
Tikrai. Nežinia iš kur, kitapus lango, kamputyje kažkas vis judėjo ir švyturiavo.
– Jonvabalis, — nusišypsojau, — einu pažiūrėsiu, tu miegok, miegok.
Pusseserė nieko neatsakė, tik pasimuistė, o aš priėjau prie lango. Vos susitvardžiau nenusijuokus! Jonvabalis tebuvo statybinės vatos gabalėlis, užsikabinęs už namo plytų, nušviestas blausios gatvės žibintų šviesos ir judinamas menko vėjelio...
Grįžau į lovą.
– Ten tas vabalas?
– Jonvabalis, Ievute. Bet jau nuskrido, — tariau pažiūrėjus į langą, — labanakt.
– Labanakt, — tarė pusseserė ir vos girdimai sušnabždėjo, — šviečiantis vabalas... Čia tai geras!