Nauja knyga, o gal tiktai knygelė,
Maža dalelė iškeltos širdies,
Kurią bet kas pasvert, įvertint gali,
Šiltai ar geliančiu šalčiu paliest.

Žinau, juk pats rinkausi savo dalią
Kalbėt jautriausiąja kalba,
Įkalint mintį į raidžių posmelį,
Kad liktų ji ir po manęs gyva.

Paliks — gerai. Neliks — vėl būsim dviese
Ilgoj nakty galbūt visai šalia.
Lakštingalos giedos pavasarinę giesmę
Ievų žiedais nubalusiam šlaite.

Kodėl taip žmogui noris vis kalbėti
Apie gyvenimą, jo kerinčias spalvas?
Jausmų sparnais per žalią žemę lėkti,
Nežinant, ar priims savais jas kas?

Nauja knyga... Baugu į kelią leisti,
Galbūt paklys, savų namų neras.
O rodos, krovei jai auksinį kraitį,
Aukodamas ir taip trumpas dienas.