išblunkant nakty tavo sruostų duobutėms
keliems varnėnams paliekant
alsuojančius plaukus
dermė nesikeičia

tiesai liekant sniegu po kojomis
mums kartojantis taktais
įsidedu į burną tavo žodį
kramsnoju – cukrinis

nepajėgiu žiaukčioti
vis tikint pokalbiais
taku į šviesą
        „ruduo nušluotas, nelengvas,
                                  juk Ruduo“

neliekant laiko
net smėlio dėžėj
laikas pripažinti—
dangūs mums suliepsnojo

net nusileidus raudonai užuolaidai