Kadaise Ventėje, prie balto smėlio kopų,
Nuo ryto ligi vėlumos tamsios,
Švytėjo rūmai puošnūs. Aprašyt nemoku,
Šios nuostabios pilies. Vienok tokios dalios,

Kuri šitam karaliui teko, nepavydžiu.
Ir sienos gintaro, ir deimantų langai,
Širdies puošt negalėjo. Jauno vyro vyzdžiai
Ieškojo žmogaus kraujo. Džiūgavo jisai,

Kada tarnai pagaudavo ką nors prie rūmų –
Kaip mat nelaimėlį jis liepdavo pakart.
Ir ko tiktai margam pasauly šiam nebūna!
Pikta karaliaus siela džiaugėsi kas kart,

Net kai žvejų nugarom rimbais praėjęs
Už menką skolą ar kitas smulkias bėdas,
Jauno karaliaus tarnas, toks pat niekadėjas,
Su juo puotaudavo. Kas gali tai pakęst?

Be sąžinės, toks purvinas kaip rūmų sienos,
Net saulė stengėsi nuo jo greičiau pabėgt.
Draugų jis niekad neturėjo, visad vienas.
Tik senam kopų žvejui buvo ne vis tiek.

Visai kitaip galvojo apie savo žmones,
Gyvendamas švarioj lūšnelėj varganoj.
Nuo pat vaikystės megzt žvejų tinklus išmokęs,
Laimingus regzdavo. Kas kart žuvies pilnais

Tinklais sugrįždavo žvejai iš gimtų marių.
Juo džiaugėsi visi, atnešdavo žuvies.
Ir net jaunimas gerbė jį, visuomet tarės.
Visi tvirtai žinojo, kad tikrai padės

Geru savo žodžiu, naudingais patarimais.
Jam švietė gėris iš pavargusių akių.
Dabar jisai antai krante prie marių rymo,
Ranka pridengęs veidą nuo purslų sūrių.

Nurimo vėjas, nešęs baltas kopų smiltis,
Tai reiškė, greitai turi kilt baisi audra.
Pamatęs, kad karaliaus laivas ruošias irtis,
Suprato senis – laiko jau visai nėra...

Pagailo jauno ir gražaus šio jaunikaičio:
„Nuskęs juk laivas jo! Įspėsiu kuo greičiau!“
Per kopas, tekinas skubėjo lyg paklaikęs,
Kol sienas pasiekė pilies jis pagaliau.

Pakėlė sargas ginklą, tuoj bus nužudytas.
Maldavo senis – žinią svarbią reik pranešt.
Pagailo tarnui žvejo, na jau karto kito
Tikrai jam nebebus. Į menę jis nuves...

„ Linkiu, valdove, laimės tau. Tik tu neplauki,
Tuoj mariose bus didelė, baisi audra.
Nuskęsit jūs visi, geriau krante palaukit.“
O kaip supykdė senio ši žinia bloga!

„Suriškit stipriai jį ir kuo greičiau pakarkit,
Išplaukiam tuoj! Tai visiškas kvailys!“
Nutolo laivas. Vėjas kilo, staugė garsiai
Ir bangos didelės užliedavo akis.

Tamsu taip pasidarė, ėmė stipriai lyti.
Dievus karalius meldė, gal pasigailės.
Ir krantą pasiekė tiktai tarnai, viens kitas...
Kiti dugnan nugrimzdo, genami srovės.

Pasiekę rūmus jie paleido seną žveją,
Apdovanojo gausiai dovanom brangiom.
Laiminga liaudis linksminos lig valiai,
Net naują rytą ji sutiko su dainom.

Žiauriam valdovui žuvus, šitą naktį
Suskubo vėjas pėdsakus paslėpt visus –
Jo rūmus gintaro gyvom smiltim apnešti.
Šio piktojo karaliaus niekad jau nebus...

Labai ilgai, ilgai senelis dar gyvavo,
Visiems patardamas ir megzdamas tinklus.
Praėjęs ilgą, tiesų, dorą kelią savo,
Paliko širdyje žmonių jausmus šiltus.