Vilioja į tolį pasaulis platus.
Aš einu ir mąstau, kur esi tu.
Nežinomas laivas palieka krantus.
Tai, kas džiugina ir liūdina kartu.

Pagelto medžių lapai ošiantys.
Kulka šaltu paviršium nuslysta.
Skleidžiasi likusių gėlių puokštė,
Gęstanti kaip užmiršta draugystė.

Aš einu per kvepiantį rudenį,
Su tavim dalinuos mintimis.
Visas jas į lagaminą sudedu,
Vėliau tapsiantį manąja dalimi.

Saulėlydy laivai palieka uostą,
Išplaukia į tolius neištirtus.
Dabar tu negali manęs paguosti.
Rašantys pirštai nejučia suvirpa.