Tavo dienos tikrai išprotėjusios,
Toks žydėjimas, truputėlį baugu.
Kur sudėsi vaisius pasiklydusi,
Neturėdama savo namų?
Tavo naktys mėnuliais užlopytos,
Juoko aidas lig pirmųjų gaidžių.
Tik rasom nusiplauni užnuodytas
Karštas lūpas svetimų bučinių.
Nesistenk durų vyriais negirgždinti,
It vagies žingsnių šokį girdžiu.
Savo žodžiais manęs nenugirdysi
Ir žvilgsniu nepaversi stabu.
Mano dienos per daug išprotėjusios —
Nei supykt, nei atleist negaliu.
Mano naktys į rytą išėjusios.
Toks žydėjimas — truputėlį baugu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2012-11-07 14:26:12
pagarba Kūrėjui :)
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-11-06 16:49:07
Jausmingai ir iškalbingai. Pagalvojau, tokios eilės labai tiktų dainai.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-11-06 09:59:43
Savo žodžiais manęs nenugirdysi
Brandu.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-11-05 20:29:45
Kad ir baugus tas žydėjimas, bet eilės gyvos, išjaustos...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-11-05 13:08:07
jautriai ir ne kaltinančiai kalbama apie tokį gyvenimo būdą...
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2012-11-05 09:32:24
Žydėjimas nunešė:) gražu