Vis saugojau viską, pasauly klajojau
Ir savąją mintį paslėpus nešiojau.

Panorau išlieti, panorau atskleisti
Jau savąją širdį – manęs jūs neteiskit.

Tą meilę, tą skausmą, tą skambančią viltį,
Akimirkos džiaugsmą jums teko patirti.

Jums teko mylėti, ilgėtis, netekti,
Suklupti, vėl keltis ir sielą uždegti.

Aš daug jau patyriau: ir kančią, ir džiaugsmą,
Bekraštę palaimą ir pyktį juodžiausią.

Blaškiausi pasauly, kovojau su vėjais,
Kol man suvokimas į širdį atėjo.

Ne ten vis ieškojau, ne to ir norėjau,
Norėdama duoti, tik imt sugebėjau.

Dabar jau žinau tai, dabar tikrai moku,
Žemai jums lenkiuosi ir meilėje šoku.

Jūs imkit, skaitykit, save atpažinkit,
Svajokit, mylėkit ir meilę branginkit.

Lenkiuosi lig žemės prieš išmintį seną,
Kad meilė vienintelė per amžius gyvena.

Jūs meilę tausokit, širdy ją auginkit,
Išaugusią brandžią visatai grąžinkit.