Nešina išdavystės žarijomis,
Dvasios elgeta, kur tu iškūprini?
Pripažinti užtektų, kad klydai,
Kai šykštėjai jausmų - vis po trupinį.
Neturėjai, sakai, kuo dalintis?
Man užtektų tik tvinksnius girdėti,
Kai glėby snūduriuojančios mintys
Atrakina sapnų pilną klėtį.
Kiečių miškas ant tako į priepirtį
Valyvumą ir aitvarus baido.
Pasakyk, kur žadi tu padėti
Pažadų neįvykdytų kraitį?
Spausi kumšty? Iš jo viskas išvarva,
Ką jėga pabandai suturėti.
Gero kelio! Linkiu gauti išmaldos,
Kiek daugiau, nei našlės ploną riekę.
Ir atleisk, jeigu amžino alkio
Nepajėgiau savim užganėdinti.
Bus nelengva kelią praskelti
Ir su gruzdančiom sielom nupėdinti.
Sutinki - atpažįsta toks tokį?
Kreivas kumpą kuo gali paremti?
Dūmai verčia akis ašaroti,
Nors žarijos jau baigė rusenti.
Tu lieki, nors kamuojamas įniršio,
Nors kas dieną pateikdamas sąskaitas
Ir kaip rakštį užgauni, kai prikiši
Neišlietą dejonėje prakaitą.