Vos tik prašvito, arklys jau prie vartų.
Zabeliutė dar iš vakaro susidėjo savo kraitelį, o dabar atsisveikino, atsibučiavo su teta Juozapiene ir išėjo į kiemą. Kieme ją sutiko Jaras, paėmė iš jos rankų sunkų ryšulį ir nunešęs padėjo jį ant važelio dugno.
– O dabar sėsk va čia, prisidenk kojas gūnia ir rodyk kelią. Važiuosim, – paėmė į rankas vadeles ir atsisėdo šalia mergaitės Jaras. – Ar nebus šalta su tokiais trumpais kailinaičiais? – dar pasidomėjo jis ir pamojo išėjusiai jų palydėti motinai.
Pamojo tetai ir Zbeliutė pirštinėta ranka, pasistatė apykaklę ir  nusijuokė:
– Kad ir trumpi, bet vis tiek kailiniai.
– Glauskis arčiau manęs, bus šilčiau, – juokėsi Jaras, – matai kokie ilgi mano kailiniai?
– Svetimi kailiniai nešildo, – geriau apsikamšydama gūnia kojas, linksmai atsiliepė Zabeliutė. – Še, prisidenk ir tu, – pametėjusi Jarui ant kojų kitą gūnios pusę, dar pridūrė, – kaip tyčia šiandien ir šaltukas susitaisė. Negi negalėjo palaukt, kol aš parvažiuosiu?
– Na, gal gi nesušalsim, – ramino Jaras, – du jauni, gyvi žmonės... Šildysimės kaip nors bendrom jėgom. Nenori kailinių, tai aš pats tave šildysiu... Aš tave, tu mane... Laikysimės, nepasiduosim...
– Įdomu, kaip tu mane šildysi? – šypsosi Zabeliutė.
– Tai jau gali būti rami. Kaip užkaitinti mergaites aš moku. Nebijok, neduosiu sušalt. O gal nori, kad parodyčiau?
– Nepradėk rodyti, man dar nešalta, – gynėsi Zabeliutė, – ar jau daug tokių sušąlusių esi šildęs, kad taip moki?
– Kaip čia pasakius... – šaipėsi Jaras, – šaltų ne tiek daug, bet karštų teko aušinti ne vieną... – prunkštelėjo jis į kailinių apykaklę, o Zabeliutė vos tvardėsi nesijuokus.
Per visą ilgą kelią jiems netrūko kalbos. Iš karto juokavo, erzinosi, o paskui ir visai rimtai pasišnekėjo. Iš Zabeliutės Jaras sužinojo viską, kas dar vakar buvo jam paslaptis ir vertė jį visaip spėlioti. Ji trumpai papasakojo apie save ir apie tai, kodėl ji, būdama pasiturinčio ūkininko dukra, samdosi už mergą į vienkiemius.
Atvažiavo jie dar gerokai prieš pietus. Jaras, išlipęs iš važelio, pririšo prie vieno iš dviejų didžiųjų vartų stulpų arklį, jam ant galvos užkabino abrakinę, patį pridengė gūnia ir grįžęs padėjo išlipti Zabeliutei. Kai ši išlipo, jis paėmė iš važelio ryšulį ir abu per supūstytą prie tvoros sniegą atbrido iki mažųjų vartelių.
Nuo vartelių per visą kiemą jau nukastas sniegas ir jie patrepsėdami, kad nubyrėtų sniegas nuo kojų ir skvernų, atėjo prie priemenės durų. Prie durų radę pastatytą ilgu kotu šluotą, su ja jau gerai nusivalė likusį sniegą ir įėjo į priemenę.
Priemenėje vos takas praeit. Čia pat prie durų du maišai su miltais, toliau kubiliukas su peliuškom, dar toliau kažkokie kibirai su šiukšlėmis, o ant jų pastatyti tušti krepšiai. Arčiau pirkios durų gelda su kiaulėms skirtomis kapotomis virtomis bulvėmis, o viduryje geldos įsmeigta kaponė.
Kai paskui juos užsidarė priemenės durys – tamsu, nors į akį durk. Langiukas, pro kurį patekdavo šiek tiek šviesos, užkamšytas pakulomis ir dar pridengtas storu maišu, kad mažiau į priemenę prasiskverbtų šaltis.
Apgrabomis jie po truputį slinko arčiau pirkios durų, bet Zabeliutės pamotė jau pravėrė jas.
Pamačiusi juodu dar einančius per kiemą, ji dar spėjo stalšluosčiu pašluostyti alumi sulaistytą stalą ir, išgirdusi juos jau besibrazdinančius priemenėje, paskubėjo įleisti į pirkią.
Nuo pusryčių dar nenukraustytas stalas buvo apdėtas nekasdieniškais valgiais. Vienoje lėkštėje gulėjo gabalas skilandžio, antroje – pjaustytas virtas kumpis ir grežinėliai rūkytos dešros. Į didelį dubenį buvo pridėta sausainių, šlyžikų ir gabalais  pjaustyto balto pyrago. Dubenėlis su raugintais kopūstais stovėjo arčiau didžiulio molinio ąsočio su alumi, o prie jo – dvi dar drumzlinos stiklinės.
Už stalo sėdėjo stambus, plačių pečių ir krūtinės kokių dvidešimt penkerių metų vyras. Krito į akis jo balta kakta, tankūs, be „sklastimo“ aukštyn sušukuoti kaštoniniai plaukai, taisyklinga nosis ir didelės išraiškingos akys.  Juodi, kregždute lenkti antakiai ir trumpai pakirpti ūsiukai pabrėžė jo tiesią nosį. Į tokį tik pažvelgęs pasakysi: vyras gražus, kaip reta.
Tai pastebėjo ir Jaras, o Zabeliutė jį jau buvo mačiusi tais metais, kai po Trijų Karalių išėjo tarnaut pas Dobilus. Tėvas tuoj po Kalėdų parsivežė jį pasisamdęs. Matyt jam patiko vaikino stambus kūno sudėjimas ir jis tikėjosi gero darbininko. Panašu, kad jis tarnavo čia tuos du metus, kol jos nebuvo namie, o jeigu ir po Kalėdų jis vis dar čia, tai reiškia, kad jis liko ir tretiems metams.
– Ačiū, kad atnešei ryšulį, duok padėsiu, – padėkojo Zabeliutė ir, nunešusi jį už mūrelio, padėjo ant priepečkio. – O dabar nusivilk ir sėskis už stalo, pavalgysim. Duok, pakabinsiu kailinius, – pasakė Zabeliutė, kai Jaras nusivilkęs dairėsi, kur juos padėti.
– Žinoma, prašom sėstis, – sujudo ir pamotė, – ir tu, Zabeliute, kaip tik pietų metas, – atsisuko ji į Zabeliutę. – Anuprai, – kreipėsi ji į vyruką, sėdintį kitoje stalo pusėje, – įpilk svečiui alaus, – ir pati, atnešusi švarią stiklinę, pastatė priešais Jarą sakydama, – pasidarėm truputį šventėm, gaila, kad jau baigiasi...
– O kur tėtė? – apsidairiusi paklausė Zabeliutė.
– Negaluoja, atsigulė kamaraitėje.
– O kodėl kamaraitėje? Ne už mūrelio? Juk ten šilčiau.
– Norėjo, kad niekas netrukdytų pamiegoti...
– Čia viskas ant stalo taip sausa, – nužvelgusi stalą, Zabeliutė atsisuko į pamotę, – ar neturi išsivirusi kokios nors sriubos? Važiavom per tokį šaltį, pirmiausia norėtųsi kokio nors karštimo.
– Šiandien dar nieko neviriau, valgom kas liko nuo švenčių. Negi išmesi kiaulėms?
– Tai aš tada užkaisiu arbatos, – pašoko mergaitė, – tokiu laiku pečius dar pilnas žarijų, netruks užvirti vanduo, –  kasdama žarstekliu žarijas po trikoju, dar paklausė pamotės, – ar turėsi ant ko užplikyt?
– Dar yra šiek tiek čiobrelių, ar bus gerai? – susiradusi lentynėlėje maišelį su žolelėm, pamotė atėjo prie Zabeliutės. – Va, pažiūrėk, ar užteks?
– Gerai, berk va į tą puoduką, kaipmat užvirs vanduo. O cukraus aš turiu atsivežusi, tuoj paieškosiu
– Nieko tu neieškok, duosiu medaus. Kaip ne kaip, o svečius pamylėti reikia.
– Kokie čia svečiai? – stebėjosi Zabeliutė pamotės gerumu, – Jeronimas čia pirmą kartą, gal ir paskutinį, o aš tau ne viešnia. Atvažiavau namo, ne į svečius. Pas tėvą, ne pas tave...
– Bet visgi, taip ilgai nebuvai, gal ir vėl išvažiuosi... O dar svetimas žmogus kartu ir diena dar kaip ir šventinė, tik vakar Kalėdos baigėsi... – neįsižeidė pamotė.
– Kaip ten bebuvę, arbata jau paruošta. Jeigu žadėjai medaus, tai duokš, o aš nešu arbatą ant stalo.
Kol jos abi stovėjo prie pečiaus, Jaras į jas gerai įsižiūrėjo. Pamotė mažai kuo skyrėsi nuo Zabeliutės. Tik šiek tiek mažesnė, apvalesnė, moteriškesnė, o metų skirtumo beveik nesimato. Zabeliutė pasisakė, kad yra dvidešimt vienerių, na o pamotei neduosi daugiau nei trisdešimt. Abi jaunos, gražios, lyg seserys. Galėtų gražiai sugyventi... Įdomu, kodėl taip nesutaria, kad reikia bėgti iš namų?
Moteriškė nepanaši į piktą raganą... O kažin kaip atrodo tėvas? Turėtų būti dar nesugriuvęs, jei, būdamas nebejaunas našlys, gavo tokią pačią. O gal kokia vargšė mergelė „pasilakamijo“ jo turto? – beveik atspėjo, geriau pagalvojęs Jaras.
– Dabar tai jau aš tave sušildysiu, – įpylusi į didelį molinį puodelį čiobrelių arbatos ir įdėjusi porą šaukštų medaus, juokavo Zabeliutė. – Gerk, valgyk, stiprinkis. Tau dar ilga kelionė prieš akis.
– Kad man ir nuo alaus darosi šilta, bet mielai išgersiu ir arbatos. Ačiū, kad jau šildytis, tai jau šildytis...
Taip ir išvažiavo Jaras, nepamatęs Zabeliutės tėvo. Ji, užsimetusi ant pečių kailinukus, vaikiną išlydėjo. Prie vartelių jie trumpam sustojo ir atsisveikino.
– Juokai juokauis, bet aš tavęs labai ilgėsiusi, – rimtai prisipažino Jaras, nepaleisdamas mergaitės rankos. – Kada vėl susitiksim? Kaip sužinot, kur tave rasti? Gal šiemet liksi namuose, nebevažiuosi daugiau tarnaut? Labai norėčiau tave dar pamatyti...
– Nieko nežinau. Žiūrėsiu, ką pasakys tėtušis, kaip elgsis pamotė. Gal ji kitaip šnekės, kai taip ilgai nesimatėm? O su tavim susitikti aš irgi labai norėčiau. Atvažiuok pavasarį, kai tik sušils oras, pradžius keliai. Tavo mama sakė, kad turi dviratį, – pakvietė Zabeliutė. – O ko gero aš pati pas jus pasirodysiu... – mįslingai patylėjusi pridūrė, prisiminusi, ką jos su teta Juozapiene prieš išvažiuojant kalbėjosi.