Rudenėli dosnusis, mane apgavai —
Tavo auksas netikras, netikras.
Kas degė, spindėjo aukštai dyvinai,
Kaip rūdys ant žemės ištiško.

Po vieną užgeso Vėlinių žvakės,
Į paslaptis savo sugrįžom.
Gėla tik nerimsta, išbalusi blaškos
Žiedais chrizantemų po kryžium.

Tirštas rūkas sustingo rytmečio šoky,
Nekrinta nuo medžių pakibę lašai.
Supas raudoni seniai nušalnoję
Kaimyno liūdni obuoliai.

Aptingęs ruduo, nors tik man taip atrodo —
Kas rytą kitur jį randu:
Čia vaikšto po mišką, po rūškaną sodą,
Čia pėdina lauko keliu.