Kur žengiu žingsnį — dreba žemė.
Ir aš lenkiuos Dangaus malonei,
nes ne kiekvienas, kas tik sumanė,
gyvas sugrįš iš šios kelionės.

Dalgiu vis švaistos mirties vaiduoklis.
Užsiuvo opiumais akis, gyvatės!
Kiekvienas savo neša duoklę
karaliui, kurio nėra dar matęs.

Ir aš, paklydęs pakeleivis,
einu takais, kuriuos pramynė
jaunų poetų senos eilės,
kad rasčiau kelią į tėvynę.