Neaišku kokiomis aplinkybemis, pasirodžius Vienišo Paukščio autobiografijai, vienoje užkampioje provincijos knygų krautuvėlėje, imta domėtis ir jo kūryba. Nors autobiografija buvo išleista kelių šimtų egzempliorių tiražu, apie ją imta diskutuoti aukščiausio lygio literatų klubuose, žemiausios reputacijos baruose ir per televiziją.
   Vienišo Paukščio niekas nepažysta, jis niekur nebuvo pasireiškęs ir jo kūryba, apie kurią jis pats pasakoja savo autobiografijoje, dabar dulka kokios nors jo buvusios meilužės stalčiuose.
   Taigi, iš kur toks pasisekimas? Gal kas nors parodė jo kūrybą? Tik nedaugelis ją išsaugotų ir neišmestų kaip juodraštį be vertės. Juodraštis be vertės – taip galima būtų pavadinti visą Vienišo Paukščio kūrybą.
   Atsirado ir jo kūrybos žinovų, kurie sakosi galį suskirstyti rašliavą laikotarpiais. Viena aišku, laikotarpiai turėtų būti, bet ar juos galima chronologiškai atsekti, ar jie nėra padrikos mintys, nes, pasak žinovų, ten nerasime beveik jokių taisymų, redagavimų ar nieko nereiškiančių braukymų? O ar tik nebus šie žinovai kokie nors psiaudogerbėjai, kuriems teko dėkinga proga pasipelnyti iš autobiografijos? Kaip jie aiškina kūrybos atsiradimą jų rankose?
   Vieni aiškina, kad Vienišas Paukštis ją siuntinėjęs paštu, turbūt, pats išnešiodamas, nes ant vokų nebūdavo nei adreso, nei pašto ženklų. O kiek tokios kūrybos neišliko?
   Neseniai sužinota, kad ta pati leidykla, kuri išleido autobiografiją, turi dalį rankraščio „ Karkasai ir griaučiai“ , ir ieško antrosios dalies savininko. Pažadėta solidi piniginė premija, bet jau dabar daugelis galvoja, kaip įtikinti leidėjus rankraščio autentiškumu. Mane turbūt taip pat palaikysit tokiu pačiu, kaip tuos, kuriuos minėjau, bet tik aš vienas žinau, kad niekas tų rankraščių negali turėti, nes viską jis man siuntė elektroniniu paštu.
   Pradėkim nuo jo stambiausio kūrinio „Karkasai ir griaučiai“.  Knygos pagrindinė mintis – kiekvienas, kuris skaitys, sugalvotų pagrindinę mintį. Tai jokiu būdu nėra literatūros šedevras, kuriame skambūs žodžiai ir atspalviai prikausto skaitytoją. Šis kūrinys kaip tik yra toks atstumiantis, nuobodus, sunkiai skaitomas, tiesiog beprasmiškas. „ Karkasai ir griaučiai“ yra skirti auditorijai, kuri iš viso neskaito knygų. Čia nerasite nei pradžios, nei dėstymo, nei pabaigos. Mintys nerišlios, filosofija nesuprantama, vedanti į akligatvį ir net darosi neaišku, ką autorius šiuo kūriniu norėjo pasakyti.
   Tai kodėl reikėtų ją skaityti? Paskatinta autobiografijos sėkmės, neknyga, vadinkime ją taip, tikrai turės pasisekimą. Tik štai paradoksas: skaitytojai ją pirks dėl mados uzgaidų. O tie, kurie neknygą nusipirks, parodys savo blogą skonį. Bet tie, kurie jau suprato neknygos tikrąją prigimtį, vėlei apsigauna – nepirkdami jos, liks apie pasaulį galvojantys taip, kaip galvojantys.
   Neknygoje tyčia įvelta daugybė klaidų, nes, autoriaus giliu įsitikinimu, tai reikėjo padaryti todėl, kad pasaulis yra netobulas, taigi ir neknyga negali būti tobula, o kad viskas aplinkui netobula, skaitytojas neturėtų išsigąsti.
   Bet kad būtų aiškiau, turiu keiais žodeliais papasakoti, kad vyksta neknygoje. Pasakojama apie vieno vaikino kelionę sapnuose, ir jau nuo pačio pirmo puslapio pasidaro neaišku, kur yra sapnas, o kur tikrovė. Jis sutinka įvairiausių žmonių, su kuriais filosofuoja apie meilę, tikrovę ir netikrovę, apie kūrybą. Prisirankiojęs įvairiausių idėjų, bando kitiems įrodyti savo tiesą. Tik jam vienam aišku, ką nori pasakyti ir todėl pagrindinio veikėjo filosofija kokti. Kam skaitytojui tokia filosofija? Kaip paaiškėja pačiam skaitytojui, jeigu iš viso paaiškėja, jis sapnuoja , kad skaito šią neknygą.
   Jeigu skaitovas nenumes jos į meno šiukšlyną, o ten ir turėtų būti jos vieta, ir, perskaitęs iki šios vietos, kažką pamąstys šia tema, tai autorius bus pasiekęs savo tikslą. Kadangi jis  gyveno savo sapnų ir iliuzijų pasaulyje ir aiškiai tai suprato, ir autoriaus tikslas buvo šį pasaulį atskleisti. Dar karta pabrėždamas sakau, kad tai ne šedevras ir skaitytojas gali nesuprasti Vienišo Paukščio laiko švaistymo rašant neknygą.  
   Neknygoje svarbiausia ne turinys o idėja. Turbūt geriausia būtų perskaityti tik pavadinimą. Neslėpsiu, užrašas ant viršelio sudomino mane atsiversti turinį, bet autorius išplėšė savo kūrinį man iš rankų ir pažvelgė tokiu žvilgsniu, kuris privertė sutrikti. Jeigu ir jūs susidomėsit perkaityti turinį, būkite labai atsargūs, tai gali sužaloti labai stiprią sielą. Ir atvirkščiai – siela, kuri yra trapi lyg snaigė, ištirps, taip tapdama niekuo, o kartu ir kosmo dalimi.
   Dar yra, turbūt yra, skaitytojų kategorija, kuri nebijo pasijusti bepročiais. Tai ne tie, kas mano, kad gali daryti ką nors beprotiško, o tie, kuriems nusispjauti į kitų nuomonę apie save. Bet prieš spręsdami apie save šitaip, gerai pagalvokit, nes gali pasirodyti, jog nesate jau tokie ir bepročiai. Ir jeigu vis dėl to jau apsisprendėt, ši neknyga kaip tik jums.
   Vienišas Paukštis nebijojo, kad jį kritikai sumaišys su purvais, išprusę skaitytojai palaikys neknygą net mažiau negu menkaverte. „Karkasai ir griaučiai“ buvo parayti per porą akimirkų, tarp sapnų, ir autorius užrašė tai, ką sapnavo. Nebent sapnų aiškintojai ar pats Froidas galėtų tiksliai apibūdinti autorių.
   Net autobiografija yra neobjektyvi. Dar viena priežastis, kodėl buvo parašyta neknyga, yra ta, kad koks nors rašytojas paimtų šį kūrinį ir parašytų savo knygą pagal neknygą, ištobulindamas ir realizuodamas kūrinio mintį pagal visus rašymo kanonus. Autorius atiduoda visus laurus redaktoriui.
   Kur antroji „Karkasų ir griaučių“ dalis? Jos nėra. Kadangi kūrinys be pradžios, be dėstymo ir be pabaigos, ir tas, kuris pasirįš išleisti šitą kliedesį knygos formatu, turėtų viską parašyti pats, tik panaudodamas apie penkis šimtus puslapių sakinių. Tai lyg užduotis mokinukui, kuris turėtų įrašyti praleistas raides ir padėti trūkstamus skyrybos ženklus. Tik ar redaktorius neužgoš autentiškumo? Vienišas Paukštis to nebijo, ir kaip pats sakė savo autobiografijoje: „vargu ar kas išdrįs tokiam beprotiškumui?“. Kaip matome, net ši citata yra neteisinga, bet ji gerai apibūdina autorių, be to, mintis ir taip aiški. Pirmasis klausimas tampa bereikšmis, bet iškyla kitas – ar noras pasipelnytipaims viršų prieš sveiką protą? Dažniausia taip ir atsitinka, tik Vienišas Paukštis vėl juokiasi iš visų ir mano, kad redaktorius pajus tokią gėdą, kurios nebuvo patyręs per visą savo gyvenimą. Redaktorius turėtų būti begėdis arba beprotis. Tik šį kartą jau autoriaus terminologija.
   Gal ši neknyga yra aukščiausias originalumas, kurio nesugeba suprasti tobuliausias žmonijos protas? Jokiu būdu ne, originalumo čia nė kvapo. Vienos banalybės, kurios parasytos tam, kad niekas daugiau taip nerašytų. „Karkasai ir griaučiai“ yra tie kaulai, ant kurių lipdoma mūsų gyvenimo mėsa. Ir šiam kūnui dvasią gali įkvėpti neknyga.
   Paklauskite savęs :“ar pasiruošę?“. Daugeliui gyvenimas yra banalus, tik ar jūs pasiruošę jį patirti savo periferine dvasios gale? Autorius sako : „ Viena yra žinoti, bet jau kas kita sau tai pripažinti“, arba :“ pinigai neneša laimės, tai kodėl jos neatsisakome“ . Štai už ko galima, galbūt, būtų užsikabinti redaktoriui. Taip, Paukštis pats vysto šias mintis, tik jos nelogiškos, viena kitai prieštaraujančios, kaip ir visa kita apie tą patį.
   Ar galima „ Karkasus ir griaučius“ susieti su autobiografija? Vienišas Paukštis neknygoje rašo apie save, bet pakeidamas slapyvardį ir pagrazindamas arba sumenkindamas save. Tai buvo daroma, kad šių dviejų rašliavų susieti. Vargu ar jam tai pavyko. Perskaičius autobiografiją ir neknygą, galima manyti, kad tai yra viena kitos tęsiniai. Tik autobiografijoje atskleidžiamas jo gyvenimo būdas ir kūrybos susiejimas su gyvenimu, o neknygoje dėstoma apie požiūrį į savo gyvenimo būdą.  Pirmojoje dėstomi sausi faktai, o antrojoje – tų faktų nepaisoma. Pirmoji – rimtas kūrinys, neknyga – tualetinis popierius gyvenimo būdui. Aš išdrįsau Vienišam Paukščiui pareikšti, kad kūrinys yra ne kas kita, kaip tik pornografija sielai ir protui, ir jis nedvejodamas tai pripažino. V.P.  pasirodė, kad tai tiksliausias neknygos apibūdinimas, ir pridūrė kad ji yra  tikrų tikriausia prostitutė knygų lentynoje, tokia prostitutė, kuri dirba ne dėl pinigų, o savo malonumui. „ Prostitutė – nimfomanė“ – po pauzės ištarė.  
   Taip ir nesupratau , kokia mūza jį įkvėpė tai parašyti. Gali būti, kad pradėdamas rašyti, autorius susipyko su mūza ir pagalvojo, kad gali rašyti be jos įkvėpimo. Skaitytojas nesuvoks, kaip tokiam psiaudorašytojui nelūžinėjo rašikliai jo rankose, ir kaip jis iš viso išdrįso ganyti juodas avis? Sunkiai suvokiama, bet faktas, kad „ Karkasai ir griaučiai“  išvys pasaulį. Tik ar jie gims jau nebegyvi, ar bus daromas dirbtinis kvėpavimas?
   Beproti, ar išdrįsi susitaikyti su tuo, kad tave vadins nekrofilu?


Persimainymas

   Kurdamas eilėraščius, Vienišas Paukštis keičia slapyvardį. Mūzos ir kliedesiai niekam nepažįstamam autoriui davė stimulą kurti. Šiame etape jis pasivadina Sofijumi. Šio fakto nerasite autobiografijoje, todėl reikėtų išsamiau paaiškinti , kodėl pasirinktas toks slapyvardis. Galima spėti, kad jis kilęs nuo vardo Sofija, bet šis spėjimas neteisingas. Sofijus reiškia Senų Operų, Filmų ir Jausmų Ugnies Stimulas. Šiame etape jį, kaip niekad, dažnai lanko mūzos.
   Joms Sofijus paskiria ištisą seriją eilėraščių, kurie pavadinti „MŪŪŪZOS“. Iš pradžių aš ir pats juokiausi iš tokio pavadinimo, kadangi asociavosi su karvės leidžiamu garsu, bet perskaičius rinkinį, pasidarė aišku, kad tik trys „Ū“ reikšmingos – tai šaukimas vilku, o „ M---ZOS“ reikalingos tam, kad būtų aišku, ko šaukiamasi.
   Ar efektas pasiektas? Turbūt taip, kadangi mūzoms paskirti dvidešimt keturi eilėraščiai. Sofijus jas labai mylėjo, kad savo kvietimuose prašoma mylėtis. Ir mūzos privertė jį pastoti.
   Gimė tokie šedevrai, kaip „Mūza, ateik“, „Mūza – moteris“ arba „Mūza – fėja“. Šią kūrinių temą galėtume priskirti hipiškajai jo sielos pusei, nes kalbama apie taiką ir meilę. Autorius niekada neslėpė, kad jį paskatino apie tai rašyti John‘o Lenon‘o kūryba ir frazė „ make love, not war“. Tai jau ne pornografija, o tyra, skaisti meilė. Nors galima įžvelgti ir truputį pačios lengviausios erotikos, kuri prisidėjo prie mūzų prisiviliojimo.
   Eilės susegtos į segtuvus kaip atskiri albumai. Kai kurie iš jų buvo padovanoti buvusioms meilėms. Jos nepažinojo autoriaus kaip Sofijaus, nevertino jo kaip pradedančio poeto. Naujokas norėjo kalbėti eilėmis. Jis suprato, kad moterims patinka eilės, dėl to taip produktyviai jas kūrė ir dovanojo. Dažnai jis užeidavo pas jas tik tam, kad perskaitytų savo naujausią kūrinį. Tai Sofijui teikė realumo, jis tikėjo, kad taip sapnai virsta tikrove.
   Nors mūzos nebuvo realios moterys, jis jas matydavo aplink save. Tokią būseną vadindavo sapnu atmergtomis akimis. Kaip paaiškėjo, mūzos – idealios moters vaizdas. Ideali nereiškė, kad tobula. Jos buvo ir su savo principais, ir keistumais. Ideali reiškė, kad ji buvo tokia, kokią pats Sofijus norėjo matyti vienu ar kitu atveju.
   Žinoma, kad jis skyrė eilių ir savo meilėms. Jis stengėsi, kad perskaičius, jos suprastų, jog tai apie jas, bet sulaukdavo tik to, kad kas nors pasakydavo „gražu“. Eilių neperrašinėdavo, niekada netobulindavo ir neišmesdavo. Tobulėdavo tik pati kūryba, kuri palaipsniui ir nuosekliai kildavo į aukštesnes supratimo pakopas. Tik dažnai Sofijus peržengdavo ribą ir tada gimdavo kliedesiai.
   „Kliedesiai“ – vienas iš jo rinkinių. Jis savo struktūra panašus į „Karkasus ir griaučius“, tik čia jau randame ir pagrindinę mintį, viskas tolygiai užbaigiama, paskutinė eilutė skamba lyg išvada arba viso kūrinio apibendrinimas.
   Tai kodėl „Kliedesiai“?  Čia bandoma atskleisti sapnų, idėjų ir minčių prasmiškumą per įvairiausius objektus, kurie neegzistuoja realybėje.  Kaip pavyzdi norėčiau pateikti vieną pavadinimą – „Pavasarinio kelto raukšlės“. Tuo norėta pasakyti, kad žmogus lieka tame pačiame krante, tik laukia grįžtančio kelto. O  kol sulaukia, truputį pasensta. Nors nelabai įžvelgiamas kliedesys, bet jei netyčia pavyktų perkaityti visą kūrinį, pastebėsit, kad tai pats tikriausias kliedesys. Tekstą galima rasti palyginimą apie laboratorinę pelę, kuri staiga suvokia, kad yra laboratorijos pelė ir todėl ieško chemikalų, kurie leistų šį suvokimą pamiršti. Kaip aiškino autorius, šis palyginimas pasakoja apie žmogų, kuris suvokia, kad yra ne tas, kokiu turėtų buti.
   Kai kurie „Kliedesių“ tekstai užrašyti šifrais, tam tikra, jo pačio sugalvota abėcėle. Jų dar ilgai nepavyks iššifruoti. Kodėl jis taip rašė? Sofijus buvo įsitikinęs, kad kalbos yra per daug sureikšmintos, per daug jose taisyklių, o kad atskleisti sielos kalbą – ji turi būti padiktuota pačios sielos. Siela yra asmeniška, todėl ir kūryba užrašomas asmeniniu būdu. Kažkada gavau užduotį suprasti tokius žodžius: „ les mito, salem kito“. Viena aišku, kad jie nėra nei prancūziškos, nei itališkos ar kokios nors kitos kalbos žodžiai. Tai atskiri garsai, sujungti tik jam vienam suprantamu būdu. Dabar labiau paaiškėja, kad Sofijus užrašė tikriausius kliedesius. Tai lyg vaiko bandymas pasakyti iki tol, kol dar nemoka kalbėti. Jei jis mokėtų užrašyti, galima būtų palyginti su Sofijaus rašliava. Taigi, kas norite, galite imti panagrinėti ir rasti reikšmę šiai citatėlei. Net pačiam autoriui būtų idomu tai pasiskaityti.
   Bet ką reiškė kliedesiai pačiam Sofijui? Apie tai daug rašoma autobiografijoje, bet svarbu paminėti tai, kad kliedesiai buvo savaime suprantamas dalykas, lyg šamonui pranašystė. Kai kliedesiai praeidavo, jis aiškiai suvokdavo, kad tai netikra. Trukdavo tai tik akimirką ir toliau jis tikėdavo tuo, ką girdi savyje. Bet kliedesiai aplankydavo nereguliariai, todėl šio laikotarpio eilių yra nedaug. Keletas jų yra apie karo beprasmybes, apie meilės išvirščiąją pusę ir apie saulės nugarintą galaktikos valdovę. Šiais kūriniais Sofijus drąsiai, gal net drastiškai, laužo nusistovėjusius stereotipus ir atskleidžia tikrąją, kaip jam atrodo, reikšmę.
    Sofijus niekada nestabdė savęs ir buvo įsitikinęs – jei nori rašyti, tai ir rašyk. Nei viena eilutė nebuvo iš anksto suplanuota, o tai, gali būti, jau buvo mūzų darbas. Keletas kliedesių susiję su tomis pačiomis mūzomis, tik čia jis jau jas vadina meilužėmis – nimfomanėmis. Tuo jis išreiškia požiūrį į norą rašyti.

SOFIJAUS PASKUTINĖ EILUTĖ

   Ar mąstyti beprasmiškai yra beprasmiška? Jei beprasmiška, tai kaip taip nemąstyti?
    Sofijus apie šią eilutę daug galvojo, bet savo mintis jam buvo sunku pateisinti. Jis nenorėjo mąstyti beprasmiškai, todėl visoje savo kūryboje leisdavo mintims lietis lape taip, kaip jam atrodė prasminga.