Dar pagonybės tais laikais labai senais,
Gentis kai saugojo visai kiti dievai,
Stovėjo kalnas šis. Ir laumės visada
Kasdien čia rinkosi, kai baigdavos diena.

Balsai linksmi skambėdavo lig paryčių
Ir šunys lodavo. Darydavos baugu...
Gaidžiai giedodavo, girdėdavo mergas
Naktim vis verkiančias. Et, kas dabar supras...

Senoliai tik įspėdavo – baisi vieta.
Visoms tik laumėms, raganoms jinai šventa.
O kiek čia buvo nutikimų visokių!
Slaptų vestuvių ir triukšmingųjų puotų...

Kai kartą moteriškė rovė čia linus,
Užmiršo kūdikį. Sugrįžo. Oi kas bus?
Ir mato – laumės meiliai supa vaiką jos.
Pabėgo nusigandus. Iškęsti nevalios

Ilgos nakties... Ir kai nušvito tik aušra,
Bėgte nubėgo. Mato, gražiai apvilkta
Ramiai dukrelė guli baltuos pataluos.
To laimės gilaus džiaugsmo nieks neišmatuos...

Pamatė moterys jas grįžtančias namo,
Baisiai nustebo. Nukrito toks akmuo...
Kita nusprendė tyčia vaiką joms palikt.
Aprengs labai gražiai, juk nieko nenutiks...

Išaušus dienai nuskubėjo į laukus
Ir, varge, rado jį negyvą. Nebebus
Namie ramybės, širdyje tamsi naktis –
Jau ši žaizda sodietei niekad neužgis.

Kai žmonės kalną bandė lygint su žeme,
Apako tie kasėjai. Ar to ne gana?
Paliko pliką kalną visiškoj rimty.
Užkeiktas laumių jis. Bet tai jau praeitis...

Ir stūkso jis upe apsuptas iš rytų,
O šiaurėje – gilus griovys, kliūčių apstu.
Iš kitos pusės driekiasi dauba gyli.
Piliakalnis ramus ir blogis užmaršty...