Kunigui poetui Ričardui Mikutavičiui

Po pušimi iš marmuro ką mums kalbi?
Kokį pamokslą šiandien pasakysi?
Žodžiai lietuviški, girdėti, paprasti,
O taip norėjosi lig skausmo jų klausytis.

Poetas, kunigas... Ir ten, ir ten tiek daug,
Kaip ir širdies, jos meilės begalinės,
Karštos dėl mažo, paprasto žmogaus
Ir dar dėl Lietuvos, vienintelės Tėvynės.

Kitiems taip gausiai gėrį dalinai,
Tik tau likimas... tau? Kodėl beširdis?
Visus prie Dievo, rodėsi, šaukei,
Tik nuodėmė kitus, kitus balsus išgirdo.

Kokia galia tiesos, kad iš tamsos iškyla,
Kam buvo lemta šviesą nešti!
Kam lemta prakalbėt, tas ir prabyla,
Pamynęs ilgą tylos naktį.

Tikiu, kad ir iš marmuro tu mums kalbi,
Mokai atleist, suprast, visus mylėti
Net ir tada, kai šukėmis dūžti,
Nors taip galėjai žemėj dar žydėti.