Raukšlės delnuos ar nutrūkus gyvenimo linija,
Išvagota vilties ir čigonės netikrų pažadų?
Pirštų sąnariai kaip plokštelė vinilo subraižyta groja
Vis labau į save, kad plevenančio mirksnio ilgiau nepaleistų.
Dingo pūslės delnuos — rožančium naujų neprimuši.
Tėve mūsų, atleisk, dar negimęs toks jau buvau.
Paskutinį atodūsį Tu kaip žvakę užpūsi, tik prašau, tegul būna rytoj.
Delnuose visos upės suplaukusios — vandenys sūrūs.
Kas begers iš užteršto šaltinio versmės? Surakink ir mintis,
Už nuodėmės kad neužkliūtų. Ne mazgas lemties delnuose,
Kelio kilpa paliktų, kada dieną atsiveria durys nakties.