Mergaitė. Besidžiaugianti čežančiu lapų kilimu po kojomis. Kiekvieną naktį išeinanti pasiklysti medinių namų labirinte. Vis dar per stebuklą paryčiais surandanti savo namelį ir po kelių valandų mėginanti pradėti naują dieną balinta kava. Kiekvieną akimirką kratanti savų minčių kaleidoskopą, ieškanti vis naujos stikliukų kombinacijos, negalinti nematyti nuolatinio, varginančio, cikliško atsikartojimo. Savo mintyse, laike, gyvenimo etapuose. Nuolat mėginanti kažką keisti. Savojo laiko dukra, pastoviai nusivilianti šiandiena.

Koks jos vardas, visai nesvarbu, vadinkime ją mergaite. Metų bėgsmas joje yra sustojęs, nes ji nuolatinėje kelionėje, niekada nesikeičianti, visada matanti tuos pačius dalykus. Konstanta. Išsigandusiu žvilgsniu. Per kiekvieną vakarėlį sukurianti po romantinę istoriją ir ja nusivilianti. Kiekvieną naktį norinti pavirsti smulkučiais dulksnos lašeliais ir susigerti į žemę, kad savo kūnu galėtų jausti vaikiškų pėdučių, popiečiais išeinančių pažaisti į kiemą, trepsėjimą. To jos laimei užtektų. Jai nieko nereikėtų auginti, minkštas žolės kilimas, kuriantis bent dalelę žmonių, kuriuose laikas eina, laimės, joje kiekvienais metais atsinaujintų savaime ir negalvodama, kaip ką reikia daryti, ji taptų tos laimės dalininke. Išnykti, bet jausti. Neįvardintas ir niekur neužrašytas, dar neatrastas gyvenimo moto. Talpinti savyje žmonių laimę, kančias, trumpas dar neapkartusio malonumo akimirkas. Saugoti vaikų sekretus. O kad niekada jie nenustotų jų kurti! Mėginti atspėti svajones. Svajoti kartu. Tik be savo asmens ir išsipildymo jame naštos.

Kiekvieną kartą maloniai susižeisti, kai kiemo obelis, kasdien kieme žaidžiančiam mažam vaikui tapsianti jo ateities kūrybos pasaulio medžiu, numeta rudeninį obuolį. Pavasarį skęsti žiedlapiuose ir kiekvienais metais ruoštis vestuvėms... Būti viena didele liaudies daina.
Mergaitė. Jos oda kaip pavasario žemė, tik kažkodėl apdengta čežančiu lapų kilimu — kažkokia rudeniška prasmės, kuri jau senų senovėj žinoma, bet niekaip neatidaroma, paieška. Nebuvo ši slėpinių dėžutė, atidaryta vakar, nebus ir rytoj. Jei nori, atverk ją šią vienintelę akimirką, kai atsiminei, kur yra raktas, ir laikyk savu žvilgsniu atidarytą. Nepalik nė akimirkai. Joks pagaliukas jos neparems, sunkusis dangtis bet ką sulaužys. Dėžutėje matysi tą patį kiemą su obelimi, kažką girdėsi, galvosi, kad taip plaka žemės širdis. Bet tai bus tas pats vaikiškų kojyčių trepsėjimas, kurį norėtum savo kūnu jausti. Norėtum užaugti, ir vieną dieną atsigulus ant žolės pavirsti gražia skulptūra iš smėlio. Vaikai galvotų, kad tai jų pastatyta pilis, puoštų įvairiausiais akmenėliais, pajūryje surinktomis kriauklytėmis. Galbūt tavyje kas nors paslėptų sekretą. Ir būtum amžinai saugomo, niekieno nerandamo lobio skrynia.

Nemokėjai žmogiškam pavidale tapti dalimi visuotinio žydėjimo, brendimo ir mirimo. Norėjai talpinti savyje visą pasaulį, nebūti grandimi. Nebūti grandimi — reiškia negyventi. Tą supratai tik tapus vaikų smėlio pilimi ir suvokei savo pašaukimą saugoti. Saugoti sekretą, vaiko kūrybą ir jo mažų bėgiojančių kojyčių aidą. Nes taip plaka žemės širdis, kuri augina kiemo obelį — vaiko visatos medį jo ateities kūryboje. Ir nebaisu prarasti pavidalą, ir nebaisu prarasti save, nes kas yra žemėje, tas visą laiką buvo, yra ir bus... O suvokimas ateina tik tada, kai tavęs nėra, tiksliau, nesimato plika akimi.