Taip besidarbuojant, netruko prabėgti vasara. Po bulviakasio prasidėjo šalnos. Į rugsėjo pabaigą jos ypač padažnėjo. Kas rytą vis piktesnės, kas kart vis giliau skverbiasi į dirvą, pratina žemę prie artėjančios žiemos šalčių ir sniego.
Rudeninėm varsom pražydo klevai ir kiti lapuočiai. Spalvoti lapai nenoromis skyrėsi nuo šakų, atitrūkę jie dar ilgai plazdėjo ore, lyg atsisveikindami mojo besitraukiančiai vasarai. Dar kiek pasisukioję, lyg iš viršaus nusižiūrėdami tinkamą vietą, lapai leidosi žemyn ir švelniai, kad neišgasdintų pašiurpusios žemelės, gulėsi po savo maitintojo kojomis.
Per Adventą iškrito gausus sniegas.
Artinosi Kalėdos, baigėsi Zabeliutės dar vienos tarnystės metai tuose kraštuose.
– Tai aš tetai jau nebereikalinga? Ar bus, kas mane parveš namo? – dar prieš Kūčias Zabeliutė paklausė tetos Juozapienės.
– Parveš Dobilas, kalbėjau su juo, – atsakė teta, – bet tu dar neskubėk. Juk sutarėm, kad būsi kol sugrįš Jeronimas. Tai ir palaukim... Šiom dienom jis jau turi pasirodyti.
– Galim ir palaukti, – sutiko Zabeliutė, – viena kita diena ar tan, ar tan galan. Bet norisi ir namo. Jau du metai kaip nebuvau, pasiilgau tėtušio.
– Gal išvis geriau būtų tau pasilikti namuose? Niekur nebetarnauti... – abejojo teta, – kur tai matyta, nuo tokios ūkės eit pas svetimus už samdinę. Argi negali tėvas pareikalaut iš pamotės, kad paliktų tave ramybėje? Jis gi šeimininkas tuose namuose...
– Dabar ir aš jau nebežinau, katras iš jų tikras šeimininkas, – nusiminė Zabeliutė, – tėvas jos klauso. Kaip ji sako, taip jis daro. Prisigalvojusi būtų, nebūtų dalykų, skundžia mane tėvui, o jis viskuo tiki ir niršta ant manęs. Namuose aš niekam nereikalinga.
– Tai kaip ji skundžia? Ką ant tavęs sako? – piktinosi Juozapienė.
– Na, kad ir taip: kad aš nuo kamaraitėje stovinčių puodynių su pienu nugraibau grietinę ir suvalgau su duona, o  ji dėl to niekaip negali pasidaryti sviesto. Arba dar, kai aš melžiu karves, visada parnešu pieno mažiau. Išpilu katėm ir šunim... Sako pati tai mačiusi. Sako, kad aš jos neklausau, nepadarau visų darbų, kuriuos ji man užduoda, kad draskau jai akis, neleidžiu pasakyti nė žodžio, sako, kad aš ją kolioju...
– Kažkokia tai kvailė, – stebėjosi teta, – ir kas jai iš to? Ar dabar geriau, kai tavęs nėra? Ar ji pati dirba lauko darbus vietoj tavęs?
– Vietoj manęs jie geriau samdo svetimą merginą, o berną sau pagalbininką visą laiką tėvas samdydavo.
– Kaip tik neatsitinka tame sviete... Savo tikram vaikui nėra vietos namuose... – stebėjosi ir piktinosi Juozapienė. – Tėvas kaltas. Suimtų gerai į nagą tą raganą ir būtų tvarka. Tėvas kaltas, kad leidžia jai taip šakotis.
– Kur jau ten... Parsivedė jauną, gražią... Ji jam brangesnė ir reikalingesnė už mane.
– O pati viena augai pas tėvus? Ar nebuvo daugiau vaikų? –  pasidomėjo teta.
– Turiu šešeriais metais vyresnį brolį. Jam geriau pasisekė. Kai tėvas vedė, brolis jau turėjo merginą. Tuoj po tėvo vestuvių jis išsireikalavo iš jo pinigų už savo dalį ir išėjo į nemažą ūkį užkuriom. O aš likau... Tai turbūt tokiu būdu jie nori  manimi atsikratyti.
– Tai jau taip... – pritarė teta, – seni diedai eina iš proto dėl jaunų mergų. Kai tik įsigeidžia, tai taip ir trenkia šlapimas į galvą. Uždūksta, tada jau nieko nebepadarysi... Gal kada ateis į protą, gailėsis, bet gali būti po laiko.
– O vis tiktai aš labai pasiilgau namų ir tėčio... Kai prisimenu, koks jis man būdavo geras, kai buvau mažutė... Ir vėliau, kol dar buvo gyva mama. Juk nieko artimesnio aš neturiu, – graudenosi Zabeliutė.
– Gaila man tavęs, vaikeli. Kad ir turi tėvą, vis tiek našlaitė. Aš jau taip pripratau prie tavęs, kad tu man kaip tikra duktė. Man labai trūks tavęs, – apgailestavo teta Juozapienė. – O tu žinai ką, – trumpai pagalvojusi ji linksmai pridūrė, – parvažiuosi namo, pasimatysi su tėvu, pabūsi, pailsėsi ir, jeigu sugalvosi tarnauti, grįžk pas mane dar vieniems meteliams. Ką? Labai nenorėčiau su tavimi išsiskirti.
– Taigi, kad tamsta nebebūsit viena, – maloniai šypsojosi jai Zabeliutė, – grįš sūnus ir vėl gyvensit abudu kaip iki šiol gyvenot.
– Tai kad jis turbūt ženysis kaip ir žadėjo. Jeigu ves, išeis į miestelį, o aš ir vėl liksiu viena. Argi blogai tau buvo pas mane? Kiek kartų sakei, kad viskuo patenkinta.
– Kas tiesa, tai tiesa. Niekur aš geriau negausiu kaip čia buvo, – pabučiavo Juozapienei į ranką laiminga Zabeliutė, – tarnauti pas jus galėčiau nors ir visą gyvenimą... Dabar gi norėčiau kokią savaitę, kitą pabūti namuose. Matysiu, kas ten dedasi.
– Na, ir gerai, – net susigraudino teta, – pabūk, pailsėk, o tada, jei tik sugalvosi vėl išeiti, tai tiesiai pas mane. Aš lauksiu... Jeigu, neduok Dieve, neatsitiks vėl kokia nelaimė, tai šie metai turėtų būti lengvesni. Nereikėtų manęs slaugyti, aš jau pasveikau ir už tai, kad aš šiandien gyva ir sveika, tik tau būsiu dėkinga visą gyvenimą. Mirsiu neužmiršiu, kiek gero tu man padarei.
Laukė sugrįžtančio Jeronimo ne tik Juozapienė, bet ir Zabeliutė. Labai jau buvo įdomu jį pamatyti. Per tuos metus, kai Zabeliutė dar tarnavo pas Dobilus, jai neteko vaikino sutikti, bet namiškiai kai kada apie jį užsimindavo. Šnekėjo  apie tai, kad pavasarį Jaras išeis į kariuomenę, bet kas tas Jaras ir kas ta Juozapienė Zabeliutė dar nieko nežinojo. O dabar štai, likimui lėmus, su jo motina visus metus po vienu stogu išgyveno. Ir nenuostabu, kad smalsu pamatyti, kaip atrodo ir jos sūnus. Na, įdomu taip pat išvysti, kaip po tokio ilgo nesimatymo, susitiks motina su sūnumi.
Pasirodė Jeronimas ankstyvą Kūčių rytą, vos brėkštant aušrai. Pirkioje dar degė virš stalo pakabinta žibalinė lempa, Juozapienė ruošėsi prie pečiaus, kai į pirkią įžengė aukštas, laibas ir gražus kareivėlis.
– Sveika, mama! Grįžo tavo sūnus. Priimk svečią... – taip linksmai pasveikino Jaras motiną ir kitą akimirksnį jie  apsikabino.
Sūnus bučiavo motinos veidą, rankas, o ji iš tos laimės, nepajėgdama ištarti nė žodžio, tik glaudėsi prie jo krūtinės ir liejo džiaugsmo ašaras.
Susitikimas buvo tikrai jaudinantis, bet Zabeliutė to nematė. Kai ji atėjo iš tvarto pamelžusi karves ir pašėrusi kiaules, svečias jau sėdėjo už stalo atsisagstęs karišką švarką ir kalbėjosi su motina, sėdinčia kitapus stalo.
– Tai, mama, ne viena? Turi viešnią? – susidomėjęs Jaras nužvelgė Zabeliutę. – Ko nieko nesakei?
– Nespėjau. Oi dar daug ko tu nežinai, vaikeli, – šypsojosi Juozapienė, – bus dar laiko, viską papasakosiu. O dabar ateik čia, Zabeliute, susipažinkit. Parvažiavo mano Jeronimas.
Zabeliutė pastatė kibirą su pienu ant suolo ir, nusimazgojusi rankas, atėjo prie stalo.
Jaras pakilo ir ištiesė mergaitei ranką.
– Čia Zabeliutė, mano angelas sargas, – taip pristatė Juozapienė sūnui mergaitę, – ji globojo mane visą tą laiką, kol tavęs nebuvo namie. Pasakyk jai „ačiū“, sūneli.
– Ačiū, malonu girdėt, – šypsojosi Jeronimas, spausdamas mergaitei ranką. Nusišypsojo ir Zabeliutė.
– Tai kad nėra už ką, – užraudusi nuleido žemyn akis ši, – už viską pati teta man jau atsidėkojo. Kam reikia, kad dar jūs dėkotumėt?
– Turbūt yra už ką, kad mama taip sako, – nesutiko Jaras, – ačiū dar kartą, o dabar prisėskit prie mūsų. Kaip ne kaip mums su mama ši diena didelė šventė.
– Dviguba šventė. Juk Kūčios, – pataisė jį mama, – bet vaišint aš dabar tavęs nevaišinsiu. Per visą Adventą mes pasnikaujam, o dabar dar ir Kūčios. Mes jau su Zabeliute pasistengsim, kad Kūčių vakarienei nieko netrūktų. Tam kartui užkąsi ko nors, pasistiprinsi po kelionės ir turbūt norėsi pailsėt. Atsigavėsim rytoj.
– Vaišinti manęs tai tikrai nereikia, bet užkrimsti ko nors būtų neprošal. Kai vakar suvalgiau paskutinius valdiškus pietus, tai iki šiol nieko burnoj neturėjau.
– Mes taip pat, – sujudo motina. – Tu, Zabeliute, užkaisk bulves ant trikojo. Jos jau paruoštos virti juodam špyžiniam puode, o aš pataisysiu silkės. Išvirs bulvės, tada visi papusryčiausime.
Zabeliutė, iškošusi pieną, užkaitė bulves, o motina, lupdama silkę, klausinėjo Jarą.
– O kaip tu, vaikeli, taip anksti atsiradai namuose? Mes ką tik atsikėlėm. Matai, kad nė pusryčio nespėjome padaryti.
– Kad taip traukinys atvežė, – juokėsi Jaras, – septintą valandą aš jau buvau stotyje. Negi sėdėsi ir lauksi, kada išauš? Kelias žinomas, mėnesiena, taip ir atžingsniavau viduriu vieškelio koja už kojos, neskubėdamas.
– Bet toks šaltis, kelias slidus ir nearti. Bus kokie šeši kilometrai.
– Ar aš ne kareivis? Per tuos tarnybos metus ne tokius atstumus įveikdavom. Su visa amunicija, su šautuvu ant peties, sunkia kuprine ant nugaros ir dar „gult, kelt, bėgte“... Tiek vasarą, tiek žiemą. Aš užsigrūdinęs. Tie keli kilometrai be krūvio, laisvomis rankomis, tai tik malonus pasivaikščiojimas, palyginus su tuo, ko iš mūsų reikalaudavo kariuomenėje.
– Privargai tu ten, vaikeli, ką čia šnekėt. Aš tuoj pamačiau, kad tu sublogęs. Visai nebe toks, koks buvai prieš kariuomenę. Bet, kai jau tu dabar namie, viską ištvėrei, likai gyvas ir sveikas, aš tave kaipmat atganysiu... Per žiemą pailsėsi, geriau pavalgysi ir iki pavasario pasitaisysi. Vėl būsi vyras toks koks buvai. Mums abiems, sūneli, tie praėję metai buvo nelengvi...
Kol Zabeliutė sukinėjosi aplink pečių, Jaras nenuleido nuo jos akių.
„ Kokia miela mergaitė... Ir iš kur mama ją ištraukė? Kodėl ji čia? Ir atrodo, kad jau seniai... Kas jas sieja? Ir kodėl mama ją vadina angelu sargu? Tokios mamos užuominos ir Zabeliutės atsiradimas mūsų namuose, panašu, kad turi kažką bendro. Man  susidarė įspūdis, kad per tą laiką, kol manęs čia nebuvo, kažkas įvyko. Kas tai galėtų būti?“ – stebėjosi ir spėliojo jis. „ Nors jokių pokyčių kol kas dar nematau, bet jaučiu, kad yra kažkas tokio, ko dar aš nežinau. Labai noriu kaip greičiau tai sužinoti“.
Šiaip ar taip, Zabeliutės pasirodymas ne juokais sudomino Jarą. Jam smalsu ir kartu malonu ją stebėti. Nors galvojo šventėms lėkti į miestelį pas savo simpatiją, tačiau nusprendė likti namuose ir Kalėdas švęsti su šių namų moterimis.
Po pusryčių Jeronimas nuėjo pamiegot, atsikėlė dar prieš pietus, o užvalgęs išėjo kurti pirties. Kol šeimininkės baigė kepti Kalėdoms pyragus, kepsnius, išvirė dešras, mėsas ir išblizgino pirkią, pirtis jau buvo iškūrenta.
Pirmiausia išsimaudė Jaras, kaip kad priimta kaime pirma maudytis vyrams, paskui moterys ir, parėję namo, susėdo prie Kūčių stalo.
Po pirties, pasirėdžiusi išeiginiais drabužėliais, Zabeliutė dar gražesnė. Išgėrus stiklelį naminio obuolių vyno, švelniai užraudo jos veideliai, ji palinksmėjo, padrąsėjo, vis dažniau pažvelgia į Jarą, o sutikusi jo žvilgsnį, susigėsta ir taip gražiai nuleidžia žemyn akis, kad Jarui net širdis stipriau suspurda.
– Po šimts, kaip malonu...
Važiuodamas namo jis nesitikėjo ko nors panašaus. Džiaugėsi tuo, kad pagaliau įkels koją į savo namus, pasimatys su motina, prisivalgys iki soties, pailsės taip, kaip niekur kitur, tik savo namuose. O čia dar priedo – tokia mergaitė... Tokia džiugi staigmena, tarsi jo grįžimo proga...
Iš pašnekesio prie stalo Jaras pradeda šį tą suprasti. Zabeliutė, pasirodo, motinos samdinė. „ Kam mamai prireikė samdinės? Juk apie tai niekada nebuvo ne tik kalbama, bet ir galvojama“, – stebėjosi vaikinas. Ir dar paaiškėjo, kad ji tuojau po Kalėdų išvažiuoja namo.
Ši žinia nuliūdino Jarą. Jis jau galvojo ir tikėjosi ilgiau ją čia matyti. O dabar... Bet nieko nepadarysi. Negali gi Jaras reikatauti iš motinos, kad ji samdytų Zabeliutę dar vieniems metams...
Antrą Kalėdų dieną pasveikinti su šventėmis atėjo kaimynė Dobilienė. Vėl atnešė obuolių ir medaus, kaip atnešdavo lankydama sergančią Juozapienę. Pamačiusi Jarą ji apsidžiaugė, pasveikino sveiką sugrįžusį. Pasveikino visus namiškius, palinkėjo laimingai sulaukti kitų Kalėdų ir Naujųjų metų. Pakviesta prisėdo prie stalo, paragavus šio bei to, pasivaišino saldumynais ir, trumpai pasėdėjusi, pakilo.
– Ačiū, viskas taip skanu... O pas mus nekokios šventės. Susirgo Dobilas, – pasakė ji susirūpinusi. – Labai skauda pilvo apačioje dešinėje pusėje. Jam dažnai taip užeina. Turbūt persivalgė po pasniko. Negalės jis rytoj parvežti Zabeliutės į namus, kaip buvo žadėjęs. Bet jeigu jau Jaras namie, gal jis pavežėtų? – atsisuko ji į vaikiną, – arklį duosim. Gal čia būtų išeitis?
– Gerai, – mielai sutiko Jaronimas, o Dobilienė dabar jau kreipėsi į motiną, – būk gera,  kaimynkyte, pasižiūrėk tų pačių žolelių, kur aną kartą davei. Kai jų Dobilas pagėrė, tuoj pagerėjo.