Sustosime prie slenksčio amžinųjų durų,
Kurios atsiveria dažnai taip per anksti,
Ir tik į nežinią, tik vieną kelią turi...
Jį netikėtai peržengt žmonės pakviesti.

Tik būna metuos laikas, lapkričiui atėjus,
Kada  į jas malda pabelst gali,
Pasiųst žinutę menką, rankom - žiburėlį,
Jog jie lig šiolei tarp gyvų  gyvi.

Nukloja žemę gėlės, užžiebtos ugnelės
Ir vakaro tamsa nuplaukia į kraštus.
Tikiu, kad net ir jiems, kurie anapus, gera.
Jie iš savųjų klonių pažvelgia į mus.

Jauki ramybė, atmintis ir viltys,
Kad nėr tamsos, tenai tikra šviesa,
Gyvenimas – tik siauras laiko tiltas
Iš žemiškos nakties visiems nueit į ją.

Ateina Vėlinės, ne baimės – meilės metas,
Nors ir nuspalvintas skausmu, netektimi.
Kapuos ilgai neges šviesios lempelės, žvakės,
Ir matomi – nematomi vėl būsim taip arti.