Nors ilgesys aptirpo — dilgčioja truputį...
Jau žingsnių negirdžiu, bet atmintis nedyla —
Dar mano sapnuose mes kartais susitinkam.
Dabar Tu ten, kur aš dar nenorėčiau būti.
Čia aplankau... ir saugau gaubiančią mus tylą —
Tikiu, jog net bežodis pokalbis prasmingas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-11-04 07:52:47
Nedylanti atmintis, sugrįžtantis ilgesys... ir tas tikėjimas, bežodis pokalbis turbūt ir suteikia stiprybės, vientisai ir nuoširdžiai į prasmę išeina.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-10-30 22:51:23
tik keliomis eilutėmis tiek daug ir plačiai atskleisti giliai glūdintys jausmai, patiko
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2012-10-30 20:33:57
Geras darbas.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2012-10-30 19:53:45
jausmas.gilus ir rėžiantis. pavyko Jums tai perteikti...jaudina
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-10-30 19:34:54
Labai suprantamos eilutės...
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-10-30 18:39:21
Sujaudino. Gilus ir prasmingas darbas.
Anonimas
Sukurta: 2012-10-30 15:03:18
Iki ašarų..labai patiko
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-10-30 13:50:58
Taip ir prabėga šiurpuliukai