Užkrito šaltasis ant skroblo šakelės, užkrito,
Ant lapų gelsvųjų gulėti baltasis paliko,
Kol saulė pakils — jis ilsėsis, sapnuos,
Kad žemė jau miega sniegų pataluos.

Tik dar per anksti, dar sniego kepurėms anksti,
Dar rūbai auksiniai, dar medžiai nenurengti.
Šakos nulinks, neišlaikys,
Žemėn sniegelis nukris.

O ir man dar pabos baltos skaros žiemos,
Taip norėsis išvyst paslėptosios spalvos,
Dar, skrobleli, pakilk, dar šįkart atsitiesk,
Dar rudenio šypsena šviesk.