Kai dar nebuvo miestų didelių
Ir Nemunas platus girias dalino,
Ties upės dešiniu žaliu krantu
Jučionių kaime žmonės pasdabinę

Suėję iš apylinkių visų,
Užkūrė laužą, derlių jau surinkę.
Ir linksminosi jie visi kartu,
Ir klausės jų net medžiai kiek palinkę.

Visur kartu – linksmybėse, darbe,
Nuožmius net priešus mušė susitelkę.
Gyveno jie visi šeima viena,
Jei kur bėda – pribūdavo nedelsę.

Karalius jų, narsusis karžygys
Į kovą vedė priešui pasirodžius.
Visus slaptus kelius žinojo jis,
Apgindavo kiekvieną gimtą sodžių.

Bet vieną kartą, visai nelauktai
Suskambo varpas, sujaukė ramybę.
Visi kas gyvas, rankose tvirtai
Kardus iškėlę puolė. Begalybė

Juodų šešėlių dienoje baltoj
Šmėžavo tarp savų – jaunų ir senių.
Už tėviškės skambėjimą dainoj
Ne vienas krito. Nemunas dar mena

Kaip kraujas plaukė raudona srove
Ir nešė kūnus vandenys sraunieji.
Daug vyrų žuvo šitam pragare.
Šio didžio mūšio lauką lankę vėjai

Nuščiuvo išsigandę, bet vėliau
Suvarę debesis lietum nuplovė.
Ir mūšis baigės. Likę pagaliau
Surinko kūnus, dienai jau paliovus.

Graudi rauda skambėjo namuose.
Ilgai, ilgai nurimti negalėjo.
Gyvi išlikę, giminė visa
Prie laužo susirinko nors ir lijo.

Skaičiavo savo nuostolius gausius,
Raudojo motinos, vaikų netekę.
Neliko nė vienos pilnos šeimos,
Trobų neliko, smilkčiojo apdegę

Likučiai turto. Tą jie atstatys...
Tiktai kur dingo jauna karalaitė?
Kas matė ją? Prabėgo šurmulys,
Nutilo motinos, akis nuleidę.

Jos viską matė. Tik kaip pasakyt?
Pasikeitė taurus karaliaus veidas,
Suprato visą tiesą jis išsyk.
Nusiminė labai ir neatleido

Tokios niekšybės. O jinai linksma
Su mylimu bernužiu leido laiką.
„Tuojau išmuš ir tavo valanda,
Jau greit suruoš dievai likimą klaikų.

Perkūne, o globėjau mūs tautos,
Nubauski karalaitę kaip ir dera
Išdavusiems Tėvynę! Atgailos
Nesitikėk. Prakeikiu amžiams,“ – tarė.

„Perkūne galingasis, bauski ją!“–
Suspindo ašara aky karaliaus.
Į ji žiūrėjo išdidi tauta.
Ir rūstus dievas vykdė tėvo valią.

Pavirto akmeniu ties upeliu,
Nerėpos vandenys jai kojas plauna.
Tik kartais girdis, kaip balsu tyliu
Ji šaukia mylimą, giria keliauja.

Ir šitaip daugel metų, iki šiol...
O būna taip – žiūri, akmuo pradingo.
Vėl ieškai jo. Kai tik žmogus nutols –
Jis vėlei čia. Tai vėlei jo čia stinga.

Ir saulė teka, keičia ją naktis.
Nauja karta vėl gimsta, keičia seną.
Tiktai akmuo tasai dar stovi vis,
Ir žalios girios prakeiksmą dar mena.