Toj vietoj, kur dabar Karvaičių kaimas,
Palaidotas po smėliu amžinai,
Pilis stovėjo ir šventovė Laimos,
Miškai aplinkui driekės ir laukai.

Didžiuliai rūmai ąžuolinių rąstų,
Išpuošti gintaru ir drožiniais,
Dabar jau niekas jų nebesurastų.
Neliko jokių pėdsakų visai.

O kažkada valdovas čia gyveno –
Karvaitis Didis su žmona puikia.
Ir gerbė žmonės giminę nuo seno,
Ir džiaugės vado išmone, narsa.

Laimingi buvo ir netruko nieko,
Nebuvo tik brangiausio jiems – vaikų.
Medžioklėj kartą vadas žiūri – bėga
Didžiulis elnias. Liko tik laiku

Nuspausti ginklą. Nesukliudė niekas.
Dabar bus deivei Laimai ką aukot.
Ir meldės, prašė kaip širdis jam liepė –
Taip laukiamą vaikelį dovanot.

Išklausė deivė. Jiems dukrelė gimė.
Tikra gražuolė, mėlynom akim.
Ak, kaip jie džiaugės, liaupsino likimą...
Dabar gyveno tik viena viltim.

Ji Neringa – jie davė tokį vardą
Ir augo ne dienom, bet valandom.
Tėvai nuliūdo, gal gi kreiptis verta
Į krivius išmintingus ir kitoms

Laumelėms paaukoti. Tegul sprendžia
Žyniai galingi iš visos šalies.
Atsakymą jie vadui davė brandų –
Ji dar didesnė augs, gera bus ir padės

Visiems žmonėms, pakliuvusiems į bėdą.
Tik rūmus reikia pastatyt naujus,
Daug didesnius už tuos. Ir buvo liepta
Suruošti šaunią puotą, kviest svečius.

Žyniai kaip sakė, taip ir atsitiko.
Užaugo ji stipri, graži, aukšta,
Vien gėrį skleidė, bėdoj nepaliko.
Kada žvejus ištikdavo audra,

Lyg žaisdama, laivus į krantą tempė
Ir skęstančius grąžindavo šeimoms.
Daug kas dėkojo jai už tokią lemtį.
O saulė žaidė garbanom gelsvom.

Taip greit pasklido ši žinia po šalį –
Mat Neringa susiruošė tekėt.
O, kiek jaunuolių rodė savo galią...
Jie pasiruošę galvą net padėt!

Bet nutarė, jinai išrinkt bernužį
Šventan krantan kurs akmenį numes.
Vaikinai stengėsi, žiūrovai ūžė...
Tiktai vienam jaunikiui atiteks

Širdis mergelės. Ir jinai išrinko
Valdovo sūnų iš Šventos pilies.
Tai džiaugsmo buvo! Ir jaunimas linksmas
Visus, visus šokdinos iš eilės.

Greitai po to pradėjo kilti audros
Ir tęsės daugel metų iš eilės.
Į krantą Baltija vis žėrė saujom
Smilčių daugybę. Nieks neužturės

Galybės vėjų, genančių po salą
Tą baltą smėlį. Uždengė visus
Miškus ir kaimus. Greit ir piliai galas.
Visi praras brangius gimtus namus.

Ir Neringa nusprendė padirbėti:
Smiltis prijuostėm nešė per marias.
Sunku net jai per klampų dugną eiti –
O reikia aukštą pylimą suręst!

Kad būtų patogiau, išpylė taką
Į Šventąją link mylimo namų.
Ir akmenis sudėjo. Dabar mato
Juk vaikščiot daug lengviau. O kaip smagu –

Tik vieną kopų smėlio kalną liko
Nunešti per marias. Prie pat krantų
Prijuostės raiščiai neatlaikė, plyšo,
Išbiro lakios smiltys ne laiku.

Iškratė tai kas buvo pasilikę.
Užteko pylimui aukštam užbaigt.
O jūros bangos gūra, siaučia, pyksta
Negali niekaip prie pilies prieit.

Išgelbėta Skalva ir jų šventovė.
Vėl žmones pakvietė ugnis šventa.
Šį kart vestuvės. Neringa taip drovis,
Ją liečia jaunojo tvirta ranka.

Laimingai nugyveno skirtą laiką.
Užaugo sūnūs, milžinai dori.
Tik vieną kart išgirdo žinią klaikią –
Kryžiuočiai puola, jie jau netoli.

Įvyko taip, kaip kriviai pranašavo –
Užgriuvo nuožmūs priešai iš pietų.
Visi jie narsiai gynė žemę savo
Ir krito nelygioj kovoj kartu.

Sudeginti šventi šilai ir pilys.
Paguldė galvas Neringos sūnai.
Net marių vandenys pilki ir gilūs
Uždengė viską. Matosi nūnai

Prie Ventės Rago, esant gražiam orui,
Likučiai tos garsios Šventos pilies.
Ir siena akmenų, kurią sukrovė
Jaunystėj Neringa. Ilgai stovės

Po vandeniu šis takas skersai marių
Kaip atminimas šios garsios tautos.
Dabar šitoj didybėj bangos šnara
Ir širdį guodžia vėjas nuolatos.