Aš nežinau, ką šiandien pamatysiu,
Kokia mintis atbėgus prisiglaus,
Gal bus tik smilga palaužta, nuvytus,
Arba šermukšnis, nuplaktas lietaus?

Ėjau miško taku, čežėjo klevo lapai,
Tik vienas, rodėsi, stebėjo toks tylus.
Po valandos grįžau ir lyg jaučiau, kaip sekė
Pro juost pradėjusius raudonus kraštelius.

Pasilenkiau, pakėliau — įdėsiu jį į knygą,
Gal kada nors ir vėl mane pažins,
Nublukusia spalva užgaus mieguistą stygą,
Ir vėsią spalio dieną minutei sugrąžins.

Į praeitį nėra siauriausio tako, kelio,
Neplaukia ten laivai ir neskrenda lėktuvai,
Tik kartais nuotrauka, sudžiūvęs lapas gali
Nunešt visas mintis, kad jaustum — tarsi buvęs.

Aš nežinau, ką šiandien pamatysiu,
Kas prakalbės širdies kalba, žodžiu,
Kurį kaip klevo lapą nešiu, užrašysiu
Nors ir trumpu eiliuotu posmeliu.