Jegu gyvenima audra
da nenurimtų
ir vis nenustotų mani
likimas plakįs, —
tu da vis netikėk,
kad pasaulis yra jau
manįs netekįs.
Aždek tu sava gryčiaj žvakį,
kur anųmet,
snaigem krintunt,
pra šarmotų lungų
mum atrode
medžių siluetai
gražūs neregėtai...
Dabar aš viena
spaksau pra rūku aptrauktų
rudenia lungų ir fantazuoju
ape tai, kų mana vaizduote kuria,
kų mes praradam ir kų da turim,
kad seniai aplaida mani fartūna
ir nežinia, kur ana paskavojus tūna...
kad jaunyste laisvamane
par daug grait sava žavesį pragane...
...led un kojų atsistoji, —
vis planuoji, fantazuoji.
E tava planus tau nežinunt
ponas Devulis pakareguoja...