Rytas Pauliui nežadėjo nieko gero: žmona pirmoji pačiupo mašinos raktelius, kava – ant šviesių kelnių, katinas drykstelėjo segtuvą su popieriais.
- To betrūko.
Sugriežė dantimis, dar apsivėlusiais kiaušiniene.
- Šokdina kas kaip sugeba.
Vos netekinom, tiesiausiu takeliu per piktžoles, per šunšūdžius į stotelę.
- Nuo aštuoniolikos tik su mašina, o dabar – še tau kad nori. Nežinau, nė kaip tuo autobusu važiuoti: kaip įlipti, kaip išlipti, kaip pasižymėti.
Paulius nerūkė. Bet spjaudėsi.
- Jei penkiasdešimtmetis valdišku transportu grūdasi, tai jau po viskam. Jis – ne žmogus.
Suko galvą: kas kaltas? Jis ar žmona? Dėl tokio gyvenimo. Jis? Žmona?
Įsispraudė į sėdynę prie lango ir toliau save ėdė. Jau labiau žmoną.
Visą gyvenimą autobusais, troleibusais važinėjo, o dabar? Išsilaikė teises, ir ką tu jai?
- Tu jau prisivažinėjai, - drėbė ir trenkė durelėmis, kai pačioje pradžioje jis dar bandė prieštarauti, ginti savo teises.
Paulius su mielu noru naują nusipirktų. Bet žmona – ne. Biudžetas per menkas dviejų automobilių išlaikymui.
Staiga jo mintis stryktelėjo atgal, daug metų atgal, kai dukra Justė jau ėjo į pirmą klasę, kai visi persikraustė į naują, dar cementais ir kūjais kvepiantį namą, kai vieną vakarą Paulius užsiminė, kad būtų gerai antras vaikas. Gal sūnus gimtų. Žmona nukirto tais pačiais žodžiais visam laikui:
- Biudžetas per menkas dviejų vaikų išlaikymui.
Pauliaus savigarba pasiekė kritinę ribą. Dairėsi bent senutės ar invalido, kad galėtų pasodinti į savo vietą ir nors per nago juodymą pasijusti geresniu. Aplinkui kinkavo vien jaunos galvos, ausis pavėrę laidais.
Paulius spaudė kumščius.
- Nu, gerai, atidirbsiu dieną.
Jis policijos komisariato ūkvedys.
- Nu, gerai, grįšiu namo.
Gniaužė pirštus iki tirpimo.
- Ir kas iš to?
Įsiutusiomis akimis dūrė į drugeliais nulipintą autobuso langą. Taip tik akimis. Iš inercijos. Be žvilgsnio. Be regėjimo.
Ir pametė save.
Pulkas kojų stotelėje. Purvyne, gryname purvyne, tarp akmenukų, didesnių mažesnių balikių, išgręžtame šaligatvyje. Vienos kojos Paulių užhipnotizavo: plonos, ilgos, rudos, be jokio plaukelio, decimetriniuose aukštakulniuose. Melsvuose. Su sidabriniu kablu.
Pauliaus akys jau ne tuščios, kyla aukštyn. Iki kelių. Iki sijonuko: lengvo lengvo. Smulkiomis gėlytėmis. Aiškiai šilkinio. Plazdenančio. Trijų ripulių, gal po 15 cm. Paulius sudaugina: 45 cm. Ne toks jau ir trumpas. Veik pusės metro. Murma po nosimi:
- Greičiau tas autobusas pajudėtų.
Nenori pamatyti daugiau negu sijonuką. Lengvą lengvą, gaudomą vėjo. Pauliui gana to sijonuko. Net labai. Pajaučia, kad diena krypsta į gera.
Vis dėlto silpnavalis. Pagauna visą merginą. Nepasigaili: ilgi lygūs juodi plaukai per visą nugarą: tekanti smala.
- Kaip gerai, kad ne blondinė.
Melsva rankinė per petį, sidabriniai pirštai įkibę į dirželį, o kiti penki – į knygą. Tobulas jaunas veidas – knygoje.
Autobusas užstrigo stotelėje, Paulius – merginoje, merginos aukštakulniai – purvyne, veidas – knygoje. Vyrui niekas daugiau neegzistuoja – tik ji, merginai – tik knyga.
- Koks peizažas, - net prakaitas srūva per kaktą.
- Kokia knyga?
Paulius panarina kaklą: nori įžvelgti viršelį, pavadinimą. Raudonas liežuvio galiukas laižo kraujo srovelę, nupieštą lūpų kamputyje. Ir veide, absoliučiai tokiame kaip merginos – vampyriniai dantukai.
- Vis dėlto ne veltui gyvenimas duotas.
Pauliaus darbas šalia bibliotekos. Nubėgęs per pietų pertrauką pusamžei bibliotekininkei sudiržusiomis rankomis, matyt, nuo sodo ar daržo, bando paaiškinti, ko jis nori. Lyg ir gėdinasi, kalba pro nosį, net šveptelna, žvelgia į šoną:
- Veidas. Kraujas lūpų kamputy, vampyriniai dantukai, - rodomuoju braukia per savo viršutinius dantis, bandydamas tiksliai nusakyti vietą, kur tie vampyriukai.
- Minutėlę.
Bibliotekininkė prieš jį išrikiuoja gal penkias knygas su tuo, ko jis pageidavo. Su gražiomis vampyrėmis.
- Jūsų aukšta kvalifikacija. Kiaurai matote.
- Ačiū. Ar visas norėsite?
- Ne ne. Tik vieną.
Renkasi. Ir vis dėlto jam smalsu:
- Ir vis dėlto man smalsu. Kaip jūs taip iš karto pataikėt, atspėjot. Juk aš nei pavadinimo, nei autoriaus. Tik dantuką paminėjau.
Bibliotekininkė skėsteli rankomis:
- Visi tų dantukų.
- Populiarios?
- Tai jau tikrai.
- Apie ką?
- Nežinau. Turbūt apie meilę. Amžiną.
- Jauni skaito?
- Visokio amžiaus skaito.
- Sakot, visokio?
- Tai jau tikrai.
- Aš jums neatrodau keistas?
- Tikrai ne. O kodėl turėtut?
- Tai gerai. Ačiū. Esat gera bibliotekininkė.
Per tą pačią pietų pertrauką išsikviečia taksi, nuvažiuoja į Rotušę ir parašo pareiškimą skyryboms.
Vakare grįždamas namo Paulius autobuse skaitė knygą.
Namuose įsijungė televizorių ir skaitė.
Žmona grįžo vėlai. Buhalterė. Dažnai naktimis balansuoja ataskaitas. Pauliui neįdomu. Visai, kur ir ką ji balansuoja.
- Vėl riogsai su alum. Galėjai bent valgyti padaryti.
- Galėjau.
- Pavargau žvėriškai. Dar batas nutrynė. Įpilk ir man šlakelį.
- Ko?
- Ko ko? Alaus.
- Neturiu alaus. Knygą skaitau.
Žmona pamiršo nuėstą kulną ir kaukšt, smarkiai kaukšt artyn. Įsitaisė priešais. Atidžiai žiūrėjo į vyrą. Net akinius atsinešė.
- Kas atsitiko?
- Nieko.
- Kaip suprasti?
- Ką?
- Knygą. Kur alus?
- Skiriamės.
- Nesupratau.
- Padaviau pareiškimą skyryboms.
- Nesupratau.
- Viskas. Skyrybos.
- Kaip tai?
Paulius skaitė toliau. 18 puslapį.
- Kodėl?
Paulius skaitė 19 puslapį.
- Tu dėl mašinos?
- Mašinos,
- Susiradai kitą?
- Kitą.
- Gražesnę?
- Gražesnę.
- Jauną?
- Jauną.
- Tai dabar aš nereikalinga?
- Nereikalinga.
- Pauliau, ar tu apsiėdei?
Paulius atsivertė 20 puslapį.