9. PAS DŽO

Vis dėlto likusią dienos dalį keliautojai ilsėjosi. Vyresnysis Redo draugas pasirūpino maisto atsargomis - parnešė kelias rusvas ahedo kopūstų galvas, džiovintus Vandemaro paplotėlius. Iš kažkur seniokas parbogino rausvą sadkidliško vyno, pripilto į odinę gertuvę. Visas atsargas sudėjo į Redo Konavos kelionmaišį.
- Iš kur visa tai partempei? - nustebo jaunasis migras.
- Aš šį miestą pažįstu kaip savo penkis pirštus. - paaiškino jaunuolio bendražygis, - Kol tu gulėjai be amo, pasižvalgiau po visą pietinį miesto rajoną. Jis, žinoma, prašmatnumu nepasižymi, bet niekaip negaliu tvirtinti, kad ta vieta primintų Dievo pamirštą užkampį. Ten kol kas mažiausia tikimybė susidurti su niekšingais persekiotojais. Alaudžerai, kol kas matyt naršo tik pagrindinį traktą. Turės prabėgti šiek tiek laiko, kol susivoks imtis šio rajono. Beje,  tame Maisono būste taip ir neaptikau jo žmonos Tikėtina, kad ji nedelsdama praneš tvarkdariams apie padarinius. Kokios versijos apie įvykį kilo jos, kaimiečių ir kraugerių tvarkdarių galvose, žinoma, visai ne mano problema. Prieš iškeliaujant tolyn, pavakare siūlyčiau  užsukti pas vieną seną mano bičiulį - knygių, kurio fantastiška biblioteka, manyčiau, gali sudominti ir tave. Tačiau šitą daržinę paliksime tuojau pat. O į jūrą išplauksime tik visiškai sutemus.
Po pauzės Tedživas Eltas Madisonas paaiškino jį rūpimas smulkmenas:
- Nors oras ir tebėra ūkanotas kaip anksčiau, bet jis mums neturėtų tapti rimta problema. Svarbiausia, kad vėjas pradėjo pūsti labai palankia kryptimi.
- Iš kur jis dabar pučia? - pasidomėjo jaunuolis.
- Iš pietvakarių. Mūsų valtelė nedidelė, bet su viena bure, tad irkluoti mums tikriausiai neteks. - Tedas pateikė detales.
- Ar mūsų nesulaikys pasieniečiai? - sunerimo Konava.
- Tamsa turėtų mums labai padėti. - nuramino Madisonas, - o jeigu nusileistų tirštas rūkas, šis taptų puikiausia uždanga, slepianti mus. Aš tikiu, kad viskas mums seksis neblogai. O čia, kur dabar esam, užsibūti jau nebegalima.
Po kelių minučių jiedu buvo pasiruošę. Redas Konava tiesiog užsidegė noru kuo greičiau susitikti su nepažįstamu knygiumi. Vyresnysis migro draugas prieš iškeliaujant nuskubėjo sumokėti dar kelis vormus tam šykščiam daktarui, padėjusiam atsigauti jaunuoliui. Buvo likusios vos keliasdešimt minučių iki sutemų. Tik tuomet du keliautojai sėdo į valtelę ir nusiyrė Džo būsto link.
Pasirodo, kad paslaptingosios bibliotekos savininko namas vos už pusės kilometro nuo vadinamojo medicinos centro. Valtelė prie akmeningos krantinės prisišliejo vos po septynių minučių nuo kelionės pradžios. Senovinis masyvus trobesys dunksojo visai netoli pakrantės. Šitoje vietovėje jokių tvarkdarių nesimatė, nors įvairių praeivių tikrai netrūko, bet pastarieji - tik vietiniai gyventojai, skubantys savo reikalais. Turtingieji turistai ir įvairūs poilsiautojai šitame miesto užkaboryje paprastai niekada nesilanko. Čia atklysdavo tik vienas kitas atvykėlis migras ar mišrūnas, smulkus prekiautojas arba menininkas, ieškantis vietos apsinakvoti. Dažniausiai jie visi apsigyvendavo pigiuose neaiškos kokybės viešbučiuose.
Dviaukštis mūrinis su dvišlaičiu čerpių stogu pastatas pastatytas pagal penkiolikto amžiaus kanonus. Senas išblukęs užrašas ant fasado mūro bylojo, kad čia kadaise būta Redvėjaus prekių biržos administracijos biuro. Prie šito namo dabar šliejosi Blorstono jūreivystės mokykla.
Į Džo būsto vidų buvo galima patekti pro dvivėres kietmedžio duris. Erdviame bet tamsokame koridoriuje ateivius pasitiko žilabarzdis, žemaūgis senis, dėvintis tamsias bei plačias džinsines kelnes ir užsimetęs ant pečių juodos medžiagos chalatą.
- Sveikas bičiuli, - Tedas guviai pasisveikino su šeimininku.
- Sveiki, sveiki, - senojo knygiaus balsas suskambėjo gana žemai, dusliai, tačiau jo intonacija buvo drauginga. Tad akimirką kirbėjęs nepasitikėjimas ir nejaukumas Redą netrukus visiškai apleido.
- Susipažinkit, - prabilo Konava, - aš Redas, Tedo bendrakelionis.
- Malonu susipažinti. - linktelėjo senis ir padavė ranką. - Aš - Džovanis.
Vėliau paaiškėjo, Jog Džo, kaip jį daugelis mėgo vadinti, pasirodo esąs garsiosios Somilianų giminės palikuonis. Legendiniai Somilianai kilo iš šiaurėje plytinčios Nordų valstybės. Džo pasigyrė, kad jo protėviai statė lordystės sostinės Lavzodvos bastioną, o Leonardas Somiliaras buvo netgi valdovo Ernoto III - ojo dešinioji ranka.
Džovanis į kurortinį didmiestį atsikėlė iš Nordų Salzos, beveik prieš keturias dešimtis metų. Iš pradžių čia gyveno ir dirbo kaip Nordų diplomatas, atstovaujantis Sadkidlio karalystę. Paskui, kai Sindailas okupavo tą nepriklausomą valstybę, nusprendė užsiimti knygų verslu. Dabar, neslėpė, gyvenąs vien iš savo santaupų taip ir nesukūręs šeimos. Su Tedživu Madisonu susipažino prieš dešimt metų, kai šis užklydo į jo namą nakvynės.
- Užeikit į vidų, - paragino šeimininkas, - Išgersime arbatos. Be to turiu seno gero sikantietiško vyno, dar nuo keturioliktųjų išlaikyto.
Tedis, žinoma, neatsisakė, o jaunasis bičiulis paprastai palingavo galva, visiškai pritardamas šiam paprastam pasiūlymui. Bet Konava labai troško ne arbatos arba vyno, o pamatyti paslaptingąją biblioteką. Vaikiną už vis labiausiai domino istoriniai ir geografiniai dalykai. Jis lentynose vylėsi pamatyti ne vieną itin seną ir vertingą knygą arba rankraštį.
Senukas pasižymėjo vaišingumu. Jis svečius nusivedė į aukštą ir gana siaurą, bet pakankamai ištaigingą svetainę, kurioje į akis krito ant sienų pakabinti gobelenai, vaizduojantys Dirano grafystės karžygius ir švento Andriano mokinių kelionių momentus per Tomo Hoco lordijos žemes...
Pačiame patalpos gale kabėjo net dvidešimties amžių senumo kartografo Grynlo Ezenco sudarytas Kleimombo šalių žemėlapis. Virš esančiųjų galvų spindėjo prabangus sietynas, o ant grindų stovėjo platus ir ilgas stalas su tuzinu senovinių krėslų. Kairėje nuo įėjimo į svetainę buvo dar vienos durys, virš kurių blizgėjo pasidabruotas užrašas: "knygos", suraitytas vėlyvąja litingliko kalba.
Džo, nenorėdamas, kad svečiai nuobodžiautų, šiems netrukus atnešė naujausių žurnalų, o pats nukurnėjo į virtuvę atnešti pažadėtųjų vaišių.
Redas labai stebėjosi, kodėl šių apartamentų savininkas nesamdo tarno arba tarnaitės, juk kambariams prižiūrėti tenka paaukoti iš tiesų nemažai laiko ir jėgų. Tačiau ar Džovanis iš tiesų apsieina be jokių pagalbininkų, nežinojo nė pats Tedis. Redo paklaustas šis tik numykė, jog namo šeimininkas anksčiau turėjęs kresną asistentą, kurio dabar kažkodėl nesimatė.
Po trumpokos šnekos, norėdami išsiaiškinti kaipgi čia palaikoma švara ir tvarka, abu keliautojai prisėdo ir įniko į žurnalus.
Redas pasičiupo „Naujienų raštiją“, išleistą prieš keletą dienų. Jau pirmame puslapyje puikavosi gerokai padailintas Džeromo Rofanto snukis. Diktatorius rankoje laikė „Tevenutą“ - sindailietišką pasaulio istorijos variantą. Po nuotrauka riebiu šriftu parašytos liaupsės, adresuotus krašto valdovui...
Tuo tarpu Tedis šypsodamasis įniko į bulvarinį „Gražių mergaičių metraštį“. Madisonas mėgavosi nuogų moterų ir merginų graviūromis, tol, kol svetainėje nepasirodė knygius, atnešęs padėklą su garuojančios arbatos puodeliais ir vyno.
Tedis Džovanio ne juokais paklausė:
- Iš kur gavai tokius niekingus skaitalus?
Džo prisėdęs paaiškino:
- Nepalaikyk manęs Sindailišku šunimi. Aš paprasčiausiai norėjau parodyti kokią šlykštybę visame Sindaile dabar leidžia. Šiuo metu visos viešosios bibliotekos gauna, va šitokį šlamštą. Negi tikėjaisi ant šio stalo rasti atvirai reklamuojamą „Jaličos balsą“ arba „Kleimombo kurjerį“, leidžiamą užsieniuose?
- Žinoma, kad ne, - pritarė Redo bendrakelionis.
- Visiems prieinamoje vietoje tokių dalykų nereklamuoju, - tęsė seniokas, - jie juk paslėpti nuo nepageidaujamų prašaliečių akių. Dar prieš dvi dienas čia buvo surengtas reidas. Tačiau klerkai draudžiamos literatūros taip ir nesurado.
Pasriūbčiojęs arbatos Džo netikėtai prakalbo:
- Tačiau vos tik išgersite savo arbatą, parodysiu abiems tokių dalykų, apie kurių egzistavimą visai nenutuokiate arba geriausiu atveju apie juo žinote labai mažai. Nors tikroji akivaizdi diktatūra Sindaile prasidėjo tik 1856 - aisiais, tačiau viskas prasidėjo kur kas anksčiau. Pirmąkart tiesa grubiai iškraipyta valdant prezidentui Rodui Velingtonui. Didysis rašytojas Dočė Vinezė 1800 - ais palikęs niūrųjį Sindailą ir savo gyvenimo dienas baigęs Sadkidlyje, nes buvo nušautas gimstančio monstro agento. Jis kadaise dar gyvas būdamas teigė, kad demokratija iš mūsų krašto išnyko drauge su paskutiniaisiais čiagudais - vietiniais šių vietovių gyventojais. Tai įvyko Kalairono Naujosios Amerikos imperijos laikais, prieš tris amžius. Kartais pagalvoju, kad mūsų šalis amžiams prarado savo nepriklausomybę. Viskas, kas pažangu ir laisva anksčiau ar vėliau čia yra užraukiama. Apie tai oficialiai niekur nekalbama ir nerašoma. Dėl to neturime ne tik brangiojo Vinezės. Nėra nė Keilo Braido, žymaus mokslininko. Nėra ir Frederiko Oltaimo - paskutinio laisvų pažiūrų istoriko visame Sindaile. Šitą žmogų puikiai asmeniškai pažinojau. Jis, atrodo, mintinai žinojo visus pasaulio įvykius ir niekuomet nesuklysdavo, jei ko jo pasiteiraudavau. Patikėkit, koks jis buvo nuoširdus! Bet dėl savo teisumo ir nesutramdomo būdo buvo anksti nutildytas. Amžiams...
Paskui bibliotekininkas ramiai užbaigė savo informatyvųjį monologą:
- Jūs dar norite pakartoti arbatos?
Iš tiesų gėrimo niekam nepritrūko. Redui buvo gana ir vieno puodelio. Tik Tedas ją vis dar siurbčiojo, nugrimzdęs į savo mintis. Tik paskui jis klausinėjo šeimininko, o po to įdėmiai klausėsi pastarojo pasakojimo, tokio jausmingo ir gyvo, jog jį ir jaunuolį, rodėsi, tarsi ledas tas senioko balsas prikaustė prie minkšto ir gilaus krėslo. Vaikinas taipogi klausėsi įdėmiai, beveik pamiršęs visus materialius dalykus.
- Ačiū už puikų gėrimą, - padėkojo Redas. - man jau užtenka.
Po tokio atsakymo knygius dėstė toliau:
- Po Sadkidlio valstybės nukariavimo šitas kraštas tokio beribio okupantų įžūlumo dar niekada nebuvo regėjęs. Tokios despotijos neregėjo nei Darn Danas, nei Tomo Hoco, nei Loretos lordystė, nei egzotiškasis Intreilas. Gal ir tu, Tedai, pameni, kaip viešai buvo garsiai paskelbta apie pirmojo „Prieglaudos bokšto“ statybos pabaigą, statinio, adresuoto „kenksmingiems visuomenės elementams ir atmatoms“ priglausti, atidarymo iškilmes. Tuomet mūsų diktatorius išdidžiai paskelbė naujos eros pradžią.
- Na, taip, - pritardamas liūdnai sumurmėjo Madisonas, - tikrai viską prisimenu.
- Gal tu, Redai, ir negirdėjai, bet mums, to nelaimingo krašto senbuviams puikiai žinoma, kad prieš kelis dešimtmečius Klidarfo mieste buvo įkurtas Karo pramonės ir Gynybos strategijos biuras, kuriam iki šiol vadovauja tikras monstras Aleksandras Hamponė. Kadangi man dažnai tenka susidurti su įtakingais Sindailo valdžios šulais, dėl to esu puikiai informuotas, kad ne Hocas išrado dujų kamerą ir elektros kėdę. Žinau, kad tai padarė Sindailo išpera Hasleras, manydamas, kad tokiu būdu išspręs ligotų ir senų piliečių problemą...
- O gal , Džovani, gali atsakyti į vieną paprastą klausimą? - nekantravo Redas.
- Kokį?
- Kodėl taip yra? - patikslino jaunuolis, - Aš žinau tris miglotas hipotezes. Pirmoji teigia, kad dėl visko kalta nepajudinama Sindailo valdžios hierarchinė struktūra. Antroji aiškina, jog priežastis glūdi tik Rofanto visagalybėje. Trečias paaiškinimas: kaltos senos krašto tradicijos, klimatas ir geografinės - gamtinės sąlygos, kurios, pasak vieno tyrinėtojo, yra be galo kenksmingos.
- Trečioji hipotezė yra įdomi, bet, patikėk, visiškai nemokšiška. Tokį teiginį galėjo sugalvoti tik visiškas bukagalvis, - nusišypsojo knygius.
- Taip parašė savamokslis tyrinėtojas Edis Borginsas. - apsigynė Konava, - tai ne mano pramanas.
- Visos tavo paminėtos hipotezės savaip įdomios ir teisios. Va, tik teisingą atsakymą žino toli gražu ne visi. O aš tikiu, kad mūsų valstybėje nuo seno egzistuoja tam tikra šešėlinė vyriausybė, apie kurios buvimą net nenutuokiame. Ta vyriausybė ir padėjo diktatūros pamatus, nors oficialiai ši struktūra niekur nesirodo. Galimas dalykas, kad ji viena susiformavo prieš penkis šimtmečius lyg kokie legendiniai masonai. Istorikas Dočė, kurio veikalus, neabejoju, esi skaitęs, arba bent pavartęs, tvirtina, jog panašių struktūrų egzistavimas neabejotina tiesa. Nematomieji pasistengė, kad istorija būtų suklastota, pakeista ar net ištrinta. Iš pradžių buvo tam ruošiama dirva, o dabar jau matome to veiksmo rezultatus.
- Man, - Džo entuziastingai, bet drauge gana ramiu tonu aiškino toliau, - man artimiausia būtent šito neseniai paminėto istoriko suformuota mintis apie valdžios Sindaile kilmę ir jos evoliuciją. Beje, valdžia ir religija pas mus labai tampriai susietos ir tuo galite įsitikinti vos išėję į gatvę. Dėl to vargas tam, kas išpažįsta kitą tikėjimą ir nori kitokios valdymo sistemos. Norint būti lojaliu respublikos piliečiu, turi bučiuoti Rofantui rankas ir besąlygiškai priimti jo skleidžiamą melą. Be to, privalai išpažinti tik režimo pripažįstamos sektos tikėjimą. Visa kita - visiškas neformatas. Taip pat ir Vinezės teiginiai apie žmonijos kilmę. Nesupykite, bet dažniausiai visos konfesijos atvirai neigia kitokias žmogaus atsiradimo šiame pasaulyje teorijas. Gal tik archajiškieji krikščionys, kurie ujami iš visų šalių, kurias valdo despotai valdovai, visada mini Jėzų, gyvenusį Žemėje. Ir anksčiau mano minėtasis istorikas pabrėžė, kad žmonija kilo iš pasaulio, kur gimė Jėzus...
- Sindaile, - Džo toliau entuziastingai tęsė savo paskaitą , - mieli bičiuliai, dabar išliko tik vienintelė oficialioji sektantų religija su dirbtinais šventaisiais, kurių tarpe pagaliau atsidūrė ir diktatorius. Apie tokią religiją man tiesiog šlykštu net pagalvoti.
Nusiraminęs knygius ramiu balsu pratęsė savo lekciją, atrodo, visai pamiršęs kad svečiams neseniai žadėjo kažką svarbaus parodyti:
- Sindaile ir kai kuriuose kituose kituose kraštuose vyraujančių religijų atstovai kategoriškai teigia, kad Dievas arba dievai pirmąjį žmogų sukūrė ne kur kitur, o tik čia, Kleimombo pasaulyje. Jie visi visiškai nepripažįsta žymių istorikų teiginių. O juk šviesūs mokslininkai pasakoja visai ką kita. Pagaliau ir paslaptingi metaliniai pastatai kalnuose ir bebaigiančios surūdyti konstrukcijos įvairiuose kraštuose iškalbingai byloja visai kitokius dalykus. Bet Sindailo valdininkai ir, gaila, kai kurių kitų gana demokratiškų kraštų fanatikai nesigėdydami stengiasi užginčyti mokslo teiginius, tvirtindami, jog senoviniai artefaktai - tai ne kas kita, o dievų apraiškos objektai. Kiti kvailiai mano, jog paslaptinguosius pastatus sukūrė puslaukiniai čiagudai. Tačiau dar vidurinių Kleimombo amžių istorikas Matas Oreolis, gyvenęs Rahijoje prieš keturis šimtmečius, ir galų gale Dočas, jau šiais laikais, be užuolankų rašė, kad mes - senosios kosminių laivų kūrėjų palikuonys. O gal abu vis dar tikit tomis dieviškomis pasakaitėmis, kurias taip atkakliai grūda mums į galvas įvairiausi religiniai tarnai? A?
Be abejonių nei Redas Konava, nei jo draugas Tedživas Eltas Madisonas šituo netikėjo.
- Palaukite, - šiek tiek nuramino Džovanis, einu atnešti taures vynui. Kaipgi galėjau jas pamiršti. - apgailestavo senukas ir skubiai išnyko tarpduryje.
- Gerai, mielai palauksim, - pritarė Madisonas ir Konava jam pritarė.
- Va, man, jei ne gaila, atnešk dar vieną puodelį juodos arbatos. - ištarė dingusiajam seniokui.
Iš už durų pasigirdo:
- Man visai nesunku. Džiaugiuosi galįs aptarnauti bendraminčius, kurių smegenys nėra prikimštos bukagalviško šlamšto. Tuoj grįšiu...
Tačiau su lig šiais žodžiais iš lauko pusės sutilidžiavo durų varpelis. Džo kaip mat vėl atsidūrė svetainėje ir sušnibždėjo svečiams:
- Eikit paskui mane. Aš jus paslėpsiu.
Siena, ant kurios kabojo neišvaizdus švento Olevaro mokinių kelionės epizodas, pasirodo dengė slaptą kelią - priešakyje dunksojo didžiulis dailiai aptašytas akmeninis luitas. Pastarasis, matyt, tvirtai laikėsi ant storos vertikalios ašies, todėl senioko stumteltas tyliai ir palengva pasisuko, atverdamas siaurą įėjimą. Svečiai drauge su visa savo manta netrukus atsidūrė nejaukioje erdvėje. Žemyn į tamsą leidosi mūriniai laiptai, kurie, dar spėjo keliautojai išvysti, rėmėsi į kažkokias medines duris. Pastarosios buvo užrakintos masyvia spyna, todėl keliauti žemyn nelabai buvo prasmės. Keliautojai tik tiek suspėjo pamatyti - akmens luitas netrukus visiškai uždengė šviesą.