kaulėtais pirštais sugriebiu ore
skrendantį lapą galvodama,
ar bent šitoks mano buvimas turi
priežastį

Nemoku būti.

tavo akiai
arbatos puodeliui
antakiui,
ant kurio užgęsta taip ilgai statytas miestas.
Tai man primena vis blaustančias vitrinos šviesas
Pavargusias akis (riešus)

„Pasibaigus galiojimui prašome
Išmesti"
tikriausiai
jau nebegaliu
esu kažkas stipriai atstumiančio,
kažkas,
kas nebepaeina vienas, bandė, bet, švenčiausiasis subtilume, —
nesugebėjo

teks vėl iš naujo laukti
žvejo tinklų —
būti tik trumpą laiką  
nežinomu x

taip ir
spaudžia siluetą
šimtąjį kartą nutrintas šašas

kaklu lėtai raitosi
nelygiai supinta kasa

o akyse lieka užrašas

„už paliktus daiktus...“
                        
neatsakome