Vieną ankstų šeštadienio rytą Krūmius vaikštinėjo apie savo trobelę, svarstydamas, kuo gi čia jam užsiimti. Staiga išgirdo garsų šlamesį ir atsigręžęs pamatė atbėgantį Žoliuką.
        Draugas uždusęs sustojo , ir Krūmius pastebėjo, kad Žoliukas verkia net pasikūkčiodamas.
        -  Kas nutiko, Žoliuk?- išsigando Krūmius.
        -  Ten, miške, žmonės stirniuką nušo-o-ovė...- dar gailiau pravirko Žoliukas.
        -  Tai kodėl tu jo gaili?- nesuprato Krūmius.- Juk vieną kartą jis norėjo tave suėsti.
        -  Jis nekaltas,- užprotestavo Žoliukas.- Jis tik pagalvojo, kad aš esu jo maistas!
        -  Ta-a-aip,-  susimąstė Krūmius.- Klausyk- o gal žmonės pagalvojo, kad stirniukas yra jų maistas?
        -  Kaip aš nepagalvojau?- staiga draugo akelės nušvito, jis nustojo verkti.- Jeigu taip toli atvažiavo iš miesto į mišką, matyt, tikrai nebeturi ko valgyti, vargšiukai...
        -  Matai, Žoliuk, viskas gerai,- paėmė draugą už rankelės Krūmius, ir abu nuėjo į jo trobelę gerti skanios rytinės arbatos.