Prie beržo, prie baltojo beržo,
Kai rankos karštesnės dar buvo
Ir daužėsi širdys smarkiau,
Suliepsnojo, pražydo gegužį
Kažkas net už gėlę gražiau.

Nežinojau – žinojau,
Tik tylėjau tylėjau,
Nedrąsu buvo garsiai sakyt,
Kad lig tolei taip godžiai
Nė kart nežiūrėjau
Į mergaitės viliokes akis.

Susitikom – palikom,
O beržas vis stiebės,
Šakomis vėjus gaudė
Ir keitė kas metai lapus.
Tarsi medžiai sūnus ir dukrelė užaugo,
Anūkėlių pulkelis gražus.

Prie beržo, prie baltojo beržo,
Šiltos rankos rankas vėlei randa
Ir nubėga kamienu į dangų
Prisikėlęs švelnus virpulys.
Dabar nebijau, tegul neša tikrovę kaip gandą
Miško medžiai kartu –
                              vis dar myli ją jis.