Nuo seno šioje pelkėje gyveno daug velnių.
O, kiek tų įvykių nutikdavo keisčiausių...
Šventadieniais Bukėnų kaime ligi išnaktų
Jaunimas zorėj* linksminos ir kas svarbiausia

Nekreipė jokio dėmesio į „pasakas senas“,
Kurias senoliai sekė jiems mažiems dar būnant.
Velniai tikri! Kad griebs į glėbį tas gražias mergas,
Ir šoka polkas. Tik tamsiuos pakampiuos tūno

Nešokantys keli. Jie leido laiką taip smagiai,
Ir muzikantas savas, dar visai ne senas.
Jis grojo, grojo, nepailso... Pertraukų nereik,
Tiktai pusiaunaktis į langą jau klebena.

Ir zorė baigėsi. Dabar būriais, kiti po du
Į gimtą sodžių traukė po visų linksmybių.
Išsiruošė ir muzikantas su visais kartu
Link koplytėlės. Mėnuo jau danguj pakibęs

Pro medžių viršūnes nuklojo žemę sidabru.
Pasuko muzikantas galvą — skersai kelio
Velniokas eina, pasivertęs žmogumi juodu.
Iš baimės keliai virpa. Visgi šitaip gali

Nutikt! Kiek kojos nešė — bėgo, šaukdamas balsu:
Padėkit! Nelabasis ten... Būrys jaunimo
Pro Gumbpelkę jį palydėjo. Tapo jis keistu,
Vėliau susirgo sunkiai, visas taip ištino...

Ir vėl visi prisiminė tuos nuotykius senus.
Vaikus išdykusius baugino nelabaisiais.
Bet kas gi patikės velniais? Kol patys neįklius...
Važiuodavo keliu per pelkę ir nepaisė

Senolių įspėjimų, kolei vienąsyk arklys,
Važiuodamas keliu sustojo kaip įbestas.
Tik piestu stojos, baisiai prunkštė, spardės kojom vis...
Sustojo vežimaitis. Kaip kelionę tęsti?

Daryt ką? Pažiūri — ateina vyrai du keliu
Žmogus nurimo, o arklys, kad šoks į priekį,
Ir bėga išsigandęs, nešas iš visų jėgų
Keliu per Gumbpelkę, it viesulais pralėkęs.

Sodiečiai žino, ką ir besakyt. Pelkėj velniai
Priviso ir tamsiom naktim tuntais vis laksto.
Beržyne vaikis dieną rišo vantas sau ramiai,
Pripjaustęs daug šakų, kad ilgėliau pakaktų.

Akis pakėlė — medis blykčioja keista ugnim
Tai žemėje paslėptas velnių lobis šviečia.
Paliko viską, šoko į klumpes. Jam įkandin
Velniai du bando pasivyt. Jis strykt į klėtį,

Nurimo tik užrėmęs iš vidaus sunkias duris.
O, kaip žmonėms išdaigos šitos atsibodo.
Nusprendė kunigas — blogybę šią užbaigt turįs.
Važiuojant jam keliu, kaip pagriebė už kuodo

Pikčiausiam velniui ir papurtė, nes jisai ratus
Numovė nuo vežimo. Šito neatleido.
Surinko šventenybes ir dabar — te bus kas bus...
Ir taip jisai ištaisė šitą baisią klaidą.

Nurimo pelkė ir ramu visuos žmonių namuos.
Tuos nutikimus vis dar pasakoja seniai.
Bet sako, kad dabar velniai apylinkėj kitoj
Blogybes krečia, įvairias nelaimes gena.


* zorė – pasilinksminimas, vakaruškos, jaunimo linksmas susibūrimas.