Santrauka:
Prisiminimuose
Nutilo varpinės,
Užmigo bokštų kuorai.
Blyški šviesa
Lyg pasiklydusi vėlė
Stogų viršūnėm blaškos.
O broliai juodvarniai
Sparnų šešėliais
Kryžiaus ženklą braižo.
Nukaukši susivėlinus lazda.
Dar nepavargęs vėjas
Stulpų laidais
Vėl
Requiem groja.
Tiktai kalnelyje
Lyg tūkstantis žvaigždžių
Į žemę nusileido,
Ir balta balta nuo gėlių.
Atrodo vėl
Truputį per anksti pasnigo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-10-21 16:31:36
Atrodo vėl
Truputį per anksti pasnigo.
Šios eilutės stipriai užkabina...
Anonimas
Sukurta: 2012-10-21 09:49:02
su gilia prasme
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-10-20 23:39:35
Geras darbas, subtiliai perteikta nuotaika.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-10-20 23:13:59
patiko, gerai perteikti jausmai, net širdį suspaudė
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-10-20 22:03:42
„Nukaukši susivėlinus lazda" — ypatingas nuotaikos akcentas.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-10-20 17:30:08
Geras darbas ir malonu jį skaityti, grįžus aptvarkius kapus (ten jau jaučiasi šventinė nuotaika ta proga)
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2012-10-20 16:57:45
Brolis juodvarnis žino kada rašyti, gražiai pagauta nuotaika, manau pačiu laiku, kadangi sakoma, jog vėlės visada mus lanko, kai tik atsimename jas. Patiko.