Po tilta upe viad i namus—
ant kranta beržs nulaida šakialas.
O kels toks tolims rangos rangos,
virš debese — žasų ailė.

Vė krykšč jos tiesei man į širdį —
ražienos styra, aš ainu.
Namels i mažs — su langinėm,
kaimyna šova garsiai loj.

Sugirgž ne kliamka gelažine,
ne atmintis, ne pūgs.
Palinka obela, gal būt, ne pirmutine
—
išpuvus šerde
samanoj...