Neša Nemunas vandenis savo
Pro miškingus gimtuosius krantus.
Taip nuo amžių skubėdams keliavo,
Šitaip buvo ir dar ilgai bus.

Ir išplukdo į krantą smėlėtą
Melsvos bangos senuosius laikus,
Šnabžda man, žodžius beria iš lėto
Apie sakmes, legendas, karus.

Apie deivę, kuri į pakrantę
Nusileidus iš savo dausų,
Mėgo karstytis skardžiais, pliuškentis,
Nuo vargų vaduot bėdžius visus.

Taip pamilo šią gerąją deivę,
Paprasti artojėliai, žvejai.
Ir pakrantėj į kalną įkėlė
Gražų akmenį, atnašai dėt.

Siuntė savo dukras kurti ugnį,
Nešė jai savo skirtas aukas.
Nepatiko valdovui Perkūnui –
Su žmonėm kur draugystė nuves?

Aleksota, graži auksaplaukė
Dažnai klaidžiojo savo valdom
Ir svajodavo Nemunui plaukiant,
Nebendravo su laumėm kitom.

O šiuos žmones pamilo nuoširdžiai
Ir kas kart, kai jiems kilo bėda,
Kai likimas suduodavo kirtį,
Jinai buvo su jais visada.

Kartą klaidžiojant, jauną medžioklį
Dangerutį sutiko miške.
Juk nebuvo ta laumė- viliokė,
Meilę įžiebė širdys slapčia.

Taip laimingi... Smagiai leido laiką,
Tik Perkūnas užmatė abu.
Ir suskubo prie žemės prismeigti
Amžiams juos. Tegul būna kartu...

Ugnim svaidės ir degė iš pykčio,
Žaibu trenkė, sužibo dangus.
Nenorėjo, kad jie laisvi liktų,
Kad skambėtų jos juokas gaivus.

Kaip gerai, kad nukreipti suskubo
Smūgį dievo. Pažiro žaibai
Akmenin į pašventintą ugnį.
Ji suprato, kad baigsis blogai.

Dangerutį pagriebus už rankos,
Brido Nemunu, ten kur Neris
Bangas gynė į sąjungą šventą –
Į priglaudusias glėbin vilnis.

Smėlio krantas dabar bus jiems guolis,
Kur pavargę galės atsipūst...
Pasitelkęs draugus dirbo uoliai,
Greit galės jis parvest į namus

Jauną žmoną. Visi šitai kalba...
Panemunėj apskriejo žinia...
Darniai puolė visi į pagalbą
Ir iškilo šventovė tikra.

Įsikūrus, namai šie išgirdo
Pirmą riksmą – jiems gimė sūnus!
Kaunas – vardas jam buvo išrinktas.
(Tuo vardu skambės miestas gražus.)

Greta ėmė čia dygti nameliai,
Neįmanoma net suskaičiuot.
Kai slėny nesutilpo, jie kėlės
Į šlaitus, ėmė stiebtis ir kopt.

Taip užaugo Kaunas kaip miestas,
Prie šios santakos upių dviejų.
Stovi jis, tarsi būt nepaliestas
Tų prabėgusių metų senų.