Ant jūros kranto, gūdaus miško apsupty,
Blizgėdamas didybe, auksu puoštas
Stovėjo Vingibarko miestas praeity,
Garsus visam pasauly didis uostas.

Pirkliai atveždavo daug gėrio įvairaus –
Jį keisdavo į gintarą geltoną.
Visi laimingi buvo, ko tik nepaklausk!
Ir dirbdavo kartu, dalinos duona.

Kai audros vandenį išversdavo krantan,
Į baltą Kuršių smėlį biro turtas.
Čia pat pakrantėj, miško vidury tamsiam
Stovėjo ąžuolas, dievų užburtas.

Jo šaknys siekė dugną jūros vandenų,
Šakų šešėliai dengt galėjo miestą.
Dievų buveinėn vidury miškų niūrių
Klaidus takelis vedė krivių tiestas.

Jei kas įžengdavo į tankmę, ten miške
Pražūdavo. Ir pėdsakų nerastum...
Su baime žvelgdavo net šviečianti delčia
Į tamsią girią. Kriviai, kad suprastų

Miestiečiams aiškino, kad dievui reik aukos –
Tik kartą metuose po vieną žmogų.
Kitaip pražus šis miestas, nieks nesužinos
Kur dingo jis. Rymos pakrantės nuogos.

Todėl atėjus laikui, šios lemties nakty,
Kada gegužės mėnuo žengė drąsiai,
Atvykėlį, pagavę miško pakrašty
Į jūrą kriviai mesdavo paskęsti.

Mieste gaisai spindėjo nuo ugnies šventos,
O žmonės džiugūs tęsė savo šventę.
Dabar visus metus laimingi nuolatos
Galės be rūpesčių jokių gyventi.

Ir kartą stojo metai, kai šventam miške
Jie nepagavo nieko. Žyniai skelbė:
– Ką nors išrinksim iš savų auka tylia
Burtų keliu. Liūdnai akis nudelbę

Sustingo žmonės, laukdami žinios baisios.
O gal gi iš šeimos nereiks aukoti...
Ir krito burtai pirkliui ant jaunos dukros –
Maldavo, auksą siūlė atiduoti...

Miestiečiai džiūgavo. Jau nebelies kitų
Nelaimė ši. Vėl miestas ims klestėti.
Ir po audros, iš vandenų tamsių, gylių
Brangius sakus dievai dosnieji mėtys.

Taip greitai vėl žmonėms pasibaigė žiema
Ir jūra išmetė didžiulius luitus.
Tiek gintaro! Turėtų būt visiems gana.
Nėra tik džiaugsmo, miestas lyg užburtas.

Kiekvienas laukė tos akimirkos baisios –
Juk dienos bėgo greit, aukos nebuvo...
Dėl savo gyvasties drebėjo nuolatos –
Pakrantėj gintaro neliestos krūvos.

Tuo pat metu į miestą žengė iš pietų
Graži mergaitė ir pražilęs senis.
Nudžiugo visi žmonės, nebe taip baisu...
O jūros bangos viena kitą gena.

Keista jų išvaizda, drabužiai jų keisti.
Iškart patraukė dėmesį ir akys:
Mergaitės – saule švietė, senio – ugnimi,
Lyg kažko prašė, lyg kažką tai sakė...

Ilga kelionė buvo jiems abiems sunki,
Bet jie išvaikščiojo kiekvieną gatvę.
Skambėjo aukso kanklės ir daina švelni,
Užpildžius sielą plazdančia vienatve.

Tik keistas pėdsakas paliko širdyje,
Kaip gylus skausmas, ilgesiu išlietas.
Abu jie svetimi šiame krašte, deja
Ir niekad nebebus čionai jiems vietos.

Pasklido didis džiaugsmas po visus namus,
Jau nebereiks daugiau bijoti niekam!
Ir miestas vėl gyvuos, metus dar nepražus,
Bus ką aukot dievams, tik to jie siekė.

Keleiviai įsikūrė nuošaliau krante,
Neramios bangos šniokštė palei kojas.
O, Baltijos galybė vandenų melsva,
Savo vilnim juk širdį taip vilioji...

– Tu būk pasveikinta, atriedanti banga, –
Sušuko senis. Plaikstės žilas plaukas.
– Tu džiaugsmą šviesų atneši, te visada
Prie kranto šio kas nors tavęs vis laukia!

Nuneški  mus atgal į saulėtus kraštus,
Į tėviškę, taip mano širdžiai mielą,
Kur iškankintai sielai oras toks skaidrus...
Ten norisi pabūt bent valandėlę.

Toli nuskriejo mintys. Saulės spindulys
Užmerkė jam akis. Ir jis užsnūdo.
Te ilsis tėvas čia. Jinai nepasiklys,
Jinai suaugus jau ir tvirto būdo.

Vos matomu taku patraukė saulės link.
Prieš ją sustojo tamsus, klaikus miškas.
Šešėliai medžių sakė – su visam paliks
Jinai šį kraštą nedėkingą. Viskas

Buvo priešais ja. Ir kūnu ėjo drebulys.
Baisu taip pasidarė. Pasisuko,
Bet tako nebebuvo. Ką dabar darys?
Tolyn nuėjo. Paskui, kiek užtrukus,

Pamatė storą medį aikštės vidury.
O, tokio niekad ji nebuvo mačius!
Kairėj toks keistas keturkampis statinys,
Štai čia ir pailsės, jėgas pametus.

Staiga mergaitę stipriai sugriebė kažkas.
Nespėjo net surikt. Ant veido juostą
Uždėjo jai. Surišdami liaunas rankas,
Prie jūros nutempė dievams paguosti.

Prabudo senis. Buvo vakaras ramus,
Pakrantę gaubė keistas baltas rūkas.
Nėra dukters šalia. Gal vaikšto po namus?
Bet nuojauta bloga jau įsisuko.

Ieškojo visą naktį svetimam mieste.
Nerado niekur. Paryčiui prisnūdo.
Prižadino švilpynės, eisena linksma,
Skambėjo giesmės, deginančios kūną.

O prieky krivis ėjo, nešė drabužius,
Kuriuos auka dar vakar juos dėvėjo.
Iškart suprato tėvas, miestas nepražus.
Žili plaukai liūdnai plazdeno vėjy.

– Kur mano kūdikis? Tu niekše, atsakyk.
Iš rankų pagriebė dukters aprėdą.
O patį žemėn nutrenkė, dar vieną syk
Parodė sunkų kumštį. – Kaip ne gėda

Pakelt savo rankas prieš šiuos mažus vaikus?
Reikėjo imt mane, sutikęs būčiau...
Užgriuvo jį tada būrys žmonių aršus.
– Prakeikiu aš tave, niekingas sukčiau!

– Virve suriškit jį kaip galima stipriau,
Tai šventvagystė! – šaukė krivio balsas.
– Drumsti ramybę dievo, klaupkis pagaliau!
Ir dukra tavo, na ir pats tu kaltas.

Kartojo senas tėvas prakeiksmus baisius,
Drebėjo žemė, slinko baltas smėlis.
– Te niekad šiam mieste gyvybės nebebus...
Balsai nutilo ir nuvyto gėlės.

Nors eisena žingsniuoti bandė dar toliau,
Švilpynes bandė pūst ir groti fleitom,
Nebuvo jokio garso, tiktai daug vėliau
Išgirdo jie visi kažką tai keisto.

Supykus jūra taškėsi purslais juodais,
Paskui nurimusi visai nutilo.
Tyla ši driekėsi tolyn miškų takais,
Paskui, staiga iš paties jūros gylio

Iškilo didžios bangos, ritosi krantan,
Prarydamos visus namus ir miestą.
Užliejo viską vandeniu. Dabar kai kam
Gegužės pirmą naktį, nors ir keista,

Vėl Vingibarkas matos skaidriam vandeny.
Ir šventės eisenoj vėl žengia žmonės,
Ir skamba muzika, skausminga ir gaili,
Ir girdis graudžios aimanos, dejonės.

Žvejai tą naktį bijo pasirodyt čia,
Nes jei pamato miestą, jūroj skęsta.
Išsirenka tokius pati didi banga –
Jau nepasieks žvejys jo gimtą uostą.

Dabar toj vietoj gilūs vandenys pilki.
Vadinam paprastai – tai Kuršių marios.
Krantuos dar smėlis likęs, miškas nuošaly,
Ir augalai žalsvi į dangų karias.