Kartą Krūmius susirgo. Jis gulėjo savo trobelėje, liūdnai žiūrėdamas į duris, kai šios staiga atsidarė ir nedrąsiai kyštelėjo galvą Žoliukas.
       — Sergi, Krūmiau? — paklausė.
       — Sergu, bet tu gali mane aplankyti.
       — Tada gerai, — sutiko Žoliukas. Jis atsargiai priėjo artyn ir prisėdo šalia lovos. Atsiduso.
       Krūmius blogai jautėsi, todėl pasakė:
       — Prisimenu, kai mano senelis sirgo, — rimtai pasakė. — Pasirgo, pasirgo, ir numirė...
       — Ką? — pašoko Žoliukas. — Ar tu irgi mirsi?
       — Nenorėčiau, — liūdnai atsakė Krūmius. — Bet senelį sutikti labai norėčiau.
       — Kaip tu jį sutiksi? Jis labai toli.
       — Nejaugi žinai kur? — nustebo Krūmius.
       — Anksčiau žinojau, — palingavo galva Žoliukas. — O dabar jau ne.
       — Kodėl?
       — Todėl. Anksčiau dvasios gyveno žemėje, šalia mūsų. Paskui atsirado automobiliai ir išbaidė dvaseles iš Žemės. Tada jos iškeliavo į dangų, bet kai atsirado lėktuvai, jos išsigando ir pabėgo į Mėnulį. Tada žmonės nuskrido į Mėnulį ir išbaidė dvaseles ir iš ten. Girdėjau, kad visi persikraustė į Marsą, bet dabar...
       — Taigi... — liūdnas sutiko Krūmius. — Mačiau per televiziją, kad ir po Marsą kažkokie aparatai ropoja... Tai sakai, senelis jau ir iš Marso pabėgo?
       — Turbūt, — liūdnas palingavo galvą Žoliukas. — Bet aš daugiau jokių gyvenamų vietų nežinau...
       Ir abu susimąstę pažvelgė pro langą, kur pradėjo įsižiebti ryškios ir jaukios rugpjūčio žvaigždės.