Rausvi ir geltoni, ažūriniai, švelnūs
Sustojo prieš langą miško medžiai aukšti.
Norėčiau suprast, ką tarpusavy kalbas
Ąžuolai ir klevai, drebulėlė baukšti.

Rudenėlio dažyti, vėjo šukuoti,
Ryto lietaus švariai nuprausti,
Medžiai išstypę, medžiai šakoti,
Tarsi kareiviai laukia rimti.

Menu, kaip valiūkiškai vasarą ošė,
Kaip paukščiai skardeno per dieną juose,
Kas lapais, žiedeliais birželyje puošės,
Kas gobės sodriausio žalumo skraiste.

Nebijokit, mielieji, pasitikite lemtį,
Aš taip pat juk mažai ką turiu -
Tik posmelį minčių, kurias noriu aprengti
Šiuo eilėraščio drabužėliu.