Tai buvo tamsi naktis, tokia kaip ir visos naktys čia. F klaidžiojo, ieškodama kelio per Klausimus. Eiti buvo sunku, nes Klausimai painiojosi apie kojas. F bandė juos nuvyti šalin, tačiau jie įsikąsdavo jos koją ir nenorėjo lengvai paleisti.

Galiausiai F atsimušė į Sieną. Siena buvo padaryta iš stiklo plytų ir šiek tiek permatoma.

- Atsargiau, - tarė Siena. - Susitrenksi "galvą".

F neatsakė nieko, nes nežinojo, ką atsakyti. F nebuvo pratusi kalbėtis su sienomis.

- Negi tau neįdomu, kas yra kitoje mano pusėje? - paklausė Siena.
- Įdomu, - tarė F. - O kas ten?
- Ten yra Išorė, - pranešė Siena išdidžiai.

F pažvelgė pro Sieną į Išorę. Ten vaikščiojo daug keistų padarų.

- Tai žmonės. - tarė Siena. - Tokie, kaip ir tu.
- Ar aš irgi atrodau taip, kaip jie? - paklausė F.
- Tu išvis neatrodai. Tai aš atrodau.

F pajuto, kaip ją puola dar vienas Klausimas. Šio atsikratyti buvo labai sunku, todėl ji nusprendė jį tik ignoruoti.

- Bet jie visi vienodi, - pasakė F.
- Jie nėra vienodi, - paaiškino Siena. - Tu gauni tik 20 procentų informacijos apie Aplinką, todėl tau šitaip ir atrodo.
- Tik 20 procentų?? - nusiminė F.

F atsisėdo, atsirėmusi nugara į Sieną, ir žiūrėjo į juodą tamsą Viduje.

- Bet aš turiu tau dovaną, - tarė Siena. - Manyje yra skylė.

Tai buvo gera naujiena. F kruopščiai apžiūrėjo Sieną ir iš tiesų rado joje siaurą skylę.

- Pažvelk pro ją. Ką matai?

F pažiūrėjo pro skylę.

- Matau Mėbijaus lapą. Tik Mėbijaus lapą.

- Vėliau per šią skylę galėsi pamatyti bet ką, - pasakė Siena. - Net tie vienodi žmonės pro ją tau atrodys ypatingi.

Bet F nebegirdėjo Sienos žodžių. Pernelyg buvo užsiėmusi žiūrėjimu į Mėbijaus lapą.